L’Incarnazione del modello del buon pastore nell’azione del vescovo Vincentas Borisevičius nel periodo del suo episcopato

• Epitomisation of the Good Shepherd model in the activity of bishop Vincentas Borisevičius during the period of his episcopate
• Gerojo Ganytojo modelio įkūnijimas vyskupo Vincento Borisevičiaus veikloje jo vyskupavimo laikotarpiu

LTVyskupas Vincentas Borisevičius savo vyskupavimo laikotarpiu (sovietinės ir nacistinės okupacijos metais) atsiskleidė kaip ganytojas, gebantis burti ir ugdyti tikinčiuosius pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis. Po pirmosios sovietų okupacijos vyskupas nepasitraukė iš visuomeninės veiklos, bet ieškojo naujų būdų, kaip palaikyti ryšius su žmonėmis ir pagal galimybes užsiimti pastoracine veikla. Uždraudus mokyklose dėstyti tikybą, vyskupo ordinaro J. Staugaičio palaikomas, V. Borisevičius sustiprino katechezę parapinėse bažnyčiose. Pablogėjus vyskupo ordinaro sveikatai, V. Borisevičius, J. Staugaičio įgaliotas, stengėsi palaikyti kuo glaudesnius ryšius su vyskupijos kunigais ir žmonėmis: dažnai lankė vyskupijos parapijas, pamokslavo, žadino tikinčiųjų viltį ir skatino tarpusavio meilę. V. Borisevičius aktyviai dalyvavo vyskupų konferencijų posėdžiuose ir kovojo uz Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Nacistinės okupacijos metu V. Borisevičius, rizikuodamas gyvybe, padedamas kunigų ir tikinčiųjų, gelbėjo žydus, rusų kareivius, kitus nacių persekiojamus žmones. Toliau lankė parapijas, skatino žmones likti ištikimus katalikiškai ir tautinei savimonei, ragino daryti meilės darbus. Jam taip pat rūpėjo nauji pašaukimai į kunigystę ir klierikų formavimas. Asmeniškai ir padedamas kitų stengėsi padėti karo negandų ištiktiems žmonėms. 1943 m. mirus vyskupui J. Staugaičiui, V. Borisevičius aktyviai tęsė pastoracinę veiklą, net nelaukdamas paskyrimo ordinaru. Rašė pastoracinius laiškus vyskupijos tikintiesiems. Vos paskirtas ordinaru, suvokdamas situacijos sudėtingumą, dėjo visas pastangas, kad vyskupijai kuo greičiau būtų paskirtas vyskupas augziliaras.1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, vyskupas V. Borisevičius su tikinčiaisiais pasivedė Švc. M. Marijos globai ir apsisprendė nesitraukti iš Lietuvos, bet likti su ganomaisiais. Paskutiniais gyvenimo metais lankydamas tikinčiuosius daug kalbėjo apie kančios prasmę, rašė pastoracinius laiškus, stengėsi ginti tikinčiųjų laisvę ir teises. Vyskupavimo laikotarpiu V. Borisevičius atsiskleidė kaip ganytojas, kurio darbai liudijo meilę artimui ir ganomiesiems. Netgi tada, kai pats kentėjo ir buvo apleistas, daug dėmesio skyrė atstumtiesiems ir nuskriaustiesiems. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). 1946 m. lapkričio 18 d. vyskupas V. Borisevičius, priimdamas kankinystę, iki galo pasekė Geruoju Ganytoju. Jo kankinystė turėjo ir tebeturi pastoracinę svarbą, t. y. prisidėjo prie Bažnyčios, mistinio Kristaus Kūno, kūrimo. Yra žinoma, kad prieš priimdamas kankinystę V. Borisevičius išgyveno vienatvės, apleidimo, baimės ir silpnumo jausmus. Tačiau iš ganytojo kančios Bažnyčioje visada kyla apsivalymo ir atsinaujinimo jėga, ganytojo kančia simbolizuoja Kristaus kančią ir patvirtina išganingą jos veiksmingumą. Galima teigti, jog vyskupo V. Borisevičiaus kančia reikšminga visiems tikintiesiems. Vyskupas įrodė ganomiesiems, kad verta gyventi, verta mirti dėl Jėzaus Kristaus, kad svarbu būti pakrikštytam, nes taip išsprendžiamas ir fizinės mirties klausimas. Kančia iki mirties, mylint net ir priešus, patvirtina, jog V. Borisevičius besąlygiškai atmetė neapykantą. Tik taip galima užkirsti kelią kerštui ir kitoms blogybėms. [Iš leidinio]

ENPeriod of episcopate of bishop Vincentas Borisevicius has encompassed Soviet and Nazi occupation. However he appeared to be a shepherd, who was able to organize and educate his herd, even in complicated circumstances. Bishop did not seclude himself from public activities after the first Soviet occupation. On the contrary, he looked for new ways to maintain his relations with people and to pursue his pastoral activities as much as possible. Since religious teaching at schools was forbidden, V. Borisevicius revitalized catechesis in parish churches (encouraged by his bishop ordinary J. Staugaitis). As the health of bishop ordinary deteriorated, V. Borisevicius was commissioned to maintain the relation with priests and people of the diocese. Therefore, he was visiting parishes and preaching (attempting to preach more than one sermon in one parish), often seeking to encourage hope and love among people by his paternal speeches. He took an active part in the conference of bishops and contended for the rights of the Church and the congregation. Venturing his own life, he succoured Jews, Russian soldiers and other people persecuted by Nazi (with the assistance of his priests and the congregation). As well, he continued to visit the parishes, encouraged people to stay true to national and Catholic self-consciousness and to attempt doing charity jobs. Besides this, he was concerned about new callings for priesthood and the education of the seminarians. He was attempting (with the help of other people) to take care of the people who suffered from war as much as he could. Bishop ordinary J. Staugaitis died in 1943. Since then V. Borisevicius continued his pastoral activity without waiting for the designation as ordinary. He wrote pastoral letters to all the congregations of his diocese. When he was designated as an ordinary, he attempted to nominate an auxiliary bishop for his diocese as soon as possible, because he was concerned about the complicated circumstances.The second Soviet occupation started in 1944. Bishop V. Borisevicius (together with his congregation) devoted himself to the care of St. Virgin Mary and decided not to desert Lithuania, but to stay with his "herd". During the last years of his life, he was speaking a lot about the sense of martyrdom while visiting his congregation. At the same time, he was still writing letters to them and attempting to contend for their rights and liberty. Throughout the period of his episcopate, bishop V. Borisevicius has disclosed himself as a shepherd of great caritas love for his "herd" and the survivors. He paid particular attention to the most alienated and disadvantaged people, even when he was suffering torture and abandonment himself. "Greater love has no one than this: to lay down one's life for one's friends" (John 15:13). Bishop V. Borisevicius took after the Good Shepherd till the very end on the 18th of November, 1946 when he accepted themartyrdom by free will. His martyrdom was (and still is) prolific pastorally, i.e. it has served for building the Church, the mystical Body of Jesus. It is known that, before accepting the martyrdom, V. Borisevicius felt loneliness, abandonment, fear and weakness. But the power of purification and renewal of the Church always arises from the martyrdom of the shepherd, as it was shown by Jesus Christ, and transposes its merciful efficiency to nowadays. In this regard, we can say that the martyrdom of bishop V. Borisevicius is a great sign for all who are in the Church and aside it. This bishop has proved that it is worth living, because it is worth dying for Jesus Christ and that it is important to be christened, as it settles the question of physical death. Martyrdom till the end, accepted due to his love even for his enemies, was an unconditional rejection of the logics of hatred. It was the only act, which could have stopped vengeance and other evil. [From the publication]