Šiaurės mitas Henriko Nagio poezijoje

LTStraipsnis skirtas šiaurės temos variacijoms Henriko Nagio poezijoje atkreipiant dėmesį į mitinę dimensiją, kurioje, pasak Northropo Frye, dera sapno ir ritualo dėsniai. Šiaurės peizažai itin dažni vėlyvojoje, nuo XX a. septintojo dešimtmečio rašytoje Nagio lyrikoje, jie atspindi kintantį santykį su tikrove, kai su emociniu atvirumu išreikštas nostalgijos deklaracijas keičia lakoniška tikrovės refleksija, šiaurietiškame Kanados gamtovaizdyje atpažįstamos paralelės su paliktąja šiaurės Lietuva. Nagio šiaurietiškas poetikos matmuo atliepia daugelį literatūrinių kontekstų, žymi intensyvėjančią autorefleksiją, metaforinio plano redukciją, depoetizacijos pastangas. Kita vertus, poeto žodis šiuo laikotarpiu tebėra prisodrintas deklaratyvios retorikos, dėl to jo peizažinė lyrika stokoja niuansų, vaizdų subtilumo, joje dominuoja vizualiniai kontrastai. Nagys, kurį Marija Gimbutienė vadino „lietuvių poezijos Sibelijum“, poetinėmis priemonėmis siekė sukurti simfoninės, semantiškai ir intonaciškai vientisos struktūros įspūdį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Erdvė ir laikas; Gamtovaizdis; Henrikas Nagys; Lietuvių poezija; Mitas; Poezija; Šiaurė; „Žemininkai“; Henrikas Nagys; Landscape; Lithuanian poetry; Myth; Poetry; Space and time; The North; "Žemininkai".

ENArticle is dedicated to the variety of motifs of the North in Henrikas Nagyss poetry wherein the mythic dimension is emphasized. Rules of dream and ritual intermingle, according to the theory of Northrop Frye. Northern landscapes are very frequent in the late poems (written from the 1960s to the 1990's). They reflect the poets changing view of reality – the emotional openness of nostalgia is replaced by pure images of the northern landscape, where parallels between Canada and a distant, lost Lithuania are recognized. Nagys's northern themes are related to numerous literary contexts; a tendency toward the reduction of the metaphoric dimension and efforts of depoetisation are evident. On the other hand, the poetic rhetoric of that period was full of declarations and his landscape lyrics lack subtle images and semantic nuances; there are great many visual contrasts present. Marija Gimbutas called Nagys "the Sibelius of Lithuanian poetry" because he tried to express the impression of symphonic and undivided structure of semantics and intonation, using the means of poetic language. [From the publication]