Mimikrijos pavidalai lietuvių ir latvių išeivijos romanuose

LTStraipsnis mintį telkia ties moterų mimikrijos reiškiniu lietuvių ir latvių išeivijos romanuose. Nagrinėjamas baltų išeivių bandymas rasti kompromisą su rezidencijos šalimi ir įvietinti save iš naujo. Postkolonializmo teoretikas Homi Bhabha apibrėžia mimikriją kaip maskuotės formą, kuri gali būti interpretuojama kaip apgaulės (deception) strategija, kai veikėjas ima apsimetinėti siekdamas nuslėpti savo kitybę (otherness). Būdingiausia mimikrijos atmaina išeivijos romanuose – moterys ištekėjusios už užsieniečių, todėl analizei pasirinkti šiuo atžvilgiu simptomiški romanai: Indros Gubinios (1927) „Gandrīz karaliene“ (Beveik karalienė, 1965) ir Nelės Mazalaitės (1907-1993) „Negestis“ (1955). Straipsnyje gilinamasi į sąmoningas ir nesąmoningas apgavystės apraiškas, protagonisčių poreikį kurti melagingą tapatybę bei griebtis įvairių maskuočių ir pateikiama tokių elgesio būdų postkolonijinė interpretacija. Mimikrija romanuose suvokiama kaip gėdinga veikla, todėl į mimikriją įsitraukusios moterys yra atstumiamos ir niekinamos savosios grupės kaip išdavikės, atsimetėlės ir prasisiekėlės. Romanų analizės parodo, kad mimikrijos bandymas baigiasi nesėkmingai, jei jis savitikslis (Mazalaitės Danguolė), bet gali pavykti tuo atveju, jei supanašėjimas su vietiniais yra sąmoningas ir tarnauja tik kaip būdas pasiekti kitą tikslą – aprašytojo romano atveju, tapti pianiste (Gubinios Žanetė). Užsiėmimas, kūrybinė veikla formuoja jos naują tapatybę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Apgaulė; Indra Gubinia; Kitybė; Latvių egzodo romanas; Latvių išeivijos romanas; Lietuvių egzodo romanas; Lietuvių išeivijos romanas; Mimikrija; Nelė Mazalaitė; Postkolonializmas; Deception; Indra Gubinia; Latvian emigre novel; Latvian exile novel; Lithuanian emigre novel; Lithuanian exile novel; Mimicry; Nelė Mazalaitė; Otherness; Postcolonialism.

ENArticle discusses Baltic emigres' efforts to find a compromise with their new countries of domicile and to establish new roots. The main condition for this is rejection of one's identity and the adoption of a new one - in other words, mimicry. In postcolonial theory mimicry usually refers to the phenomenon of a colonized people copying, altering or distorting their masters' language, cultural expression and codes, and even clothing, in an effort to be accepted by the locals. Homi Bhabha defines mimicry as a type of camouflage which can be interpreted as a strategy of deception, as when a character dissembles in order to hide his/her otherness. Because the most common manifestation of mimicry depicted in emigre novels is women marrying foreign (i.e., local) men, two such novels have been chosen for analysis: Indra Gubina's (b. 1927) "Gandrīz karaliene" (Almost a Queen, 1965) and Nelė Mazalaitė's (1907-1993) "Negestis" (Ever-Burning, 1955). A postcolonial reading of these novels reveals the conscious and unconscious forms of deception that mark the heroines' need to create false identities by donning different masks.Analysis of the novels shows that efforts at mimicry end sadly when they are motivated by selfishness (Mazalaitė's Danguolė), but that they can be successful when assimilation with the locals is conscious and serves a specific purpose – for example, that of becoming a pianist (Gubina's Žanete, for whom creative work becomes part of her new identity). [From the publication]