Kaip "Kalevala" prabilo lietuviškai

LTStraipsnyje apžvelgiama karelų ir suomių epo „Kalevala“ vertimų į lietuvių kalbą istorija. 1893 m. Tilžėje išėjusioje knygelėje „Finai ir jų gyvenimas“ pirmą kartą paskelbta nedidelė 44 runos ištrauka apie raudantį beržą, kuri yra labiau atpasakojimas, nei vertimas. Pirmuoju poetiniu „Kalevalos“ vertimu laikytinos Liudo Giros iš rusų kalbos išverstos I-osios ir II-osios runų ištraukos, paskelbtos 1913 m. „Vaivorykštėje“. L. Gira savo vertime gausiai vartojo lietuvių liaudies dainų leksiką, poetines priemones. 1922 m. lietuviškai pasirodė visa „Kalevala“, kurią iš originalo kalbos išvertė poetas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta, gyvendamas Suomijoje 1916-1917 m. A. Sabaliauskas siekė versti kuo arčiau originalo, norėdamas išsaugoti kalevališkosios poezijos dvasią, kuo tiksliau perteikti vaizdus, poetiką ir etnografinę atributiką lietuviškai, net atkurti eilių muzikinį skambesį. Vertimas išleistas palyginti moksliškai, laikantis tradicijos skelbti šį epą ne tik su tikrinių vardų, bet ir etnografinių realijų paaiškinimais. Naujas lietuviškas Justino Marcinkevičiaus „Kalevala“ vertimas iš pažodinio rusiško R. Siukijaineno vertimo pasirodė 1972 m. Poetas pasirinko pirmtako kelią: laikytis arčiau originalo, stengiantis perteikti epo etnografinį koloritą, tautos mąstymo būdą, jos poetinės kūrybos dvasią. Vertime išliko nepagrįstas tikrinių vardų trumpinimas ir ne visai tiksli jų transkripcija. Nepaisant to, Just. Marcinkevičius praturtino lietuviškąją vertimo teoriją: jis įrodė, kad verčiant liaudies kūrybą, galima perteikti ne tik kūrinio dvasią, bet ir sakinio, vaizdo struktūrą.Reikšminiai žodžiai: Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta; Epas; Justinas Marcinkevičius; Kalevala; Liudas Gira; Suomija (Finland); Suomių kalba; Vertimas; Adofas Sabaliauskas-Žalia Rūta; Epos; Finland; Finnish; Justinas Marcinkevičius; Kaleval; Kalevala; Lithuania; Liudas Gira; Translation.

ENThe article gives an overview of the history of Karelian and Finish epos’ “Kalevala” translations into Lithuanian. The Book “The Fins and their life” published in 1893 in Tilsit, for the first time featured a small extract of rune 44 about a crying birch, which is more like a retelling of the story rather than translation. The first poetic translation of “Kalevala” is considered to be the extracts of I and II runes translated from the Russian language by Liudas Gira and published in “Vaivorykštė” in 1913. In his translation Gira used lexis characteristic to Lithuanian folk songs, poetic devices. The entire “Kalevala” was translated into Lithuanian in 1922; it was translated from the original by poet Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta who lived in Finland in 1916-1917. The aim of the poet was to produce a translation which is as close to the original as possible. He wanted to preserve the “kalevalic” spirit of poetry, present the exact images, poetics and ethnographic details in Lithuanian, even to reconstruct musicality of verses. Translation was published rather scientifically; it stuck to the tradition to publish the epos not only with explanations of real names, but also of ethnographic realia. New Lithuanian translation of “Kalevala” was published in 1972, it was made by Justinas Marcinkevičius from the verbatim translation into Russian by R. Siukijainen. Marcinkevičius has chosen the way of his predecessor: to stick closer to the original in order to convey the ethnographic colours of the epos, nation’s way of thinking, the spirit of its poetic creations. Despite this, the poet has enriched Lithuanian translation theory: he proved that translating folk creations it is possible to convey not only the spirit of the work, but also the structure of a sentence and image.