Senosios lietuvių kalbos sudėtiniai prijungiamieji laiko sakiniai : disertacija

LTDisertacijoje „Senosios lietuvių kalbos sudėtiniai prijungiamieji laiko sakiniai“ pristatomas sisteminis J. Bretkūno Postilės (1591), M. Daukšos Postilės (1599) ir K. Sirvydo Punktai sakymu (I dalis – 1629 m., II dalis – 1644 m.) tekstuose vartojamų sudėtinių prijungiamųjų laiko sakinių morfosintaksinės struktūros ir semantinių funkcijų tyrimas. Nagrinėjimas grindžiamas kiekybiniais duomenimis (nurodomas absoliutinis ir santykinis dažnumas). Darant apibendrinimus kaip metodinė priemonė pasitelkiamas laiko sakinių struktūrinių ypatybių lyginimas dviejuose sinchroniniuose kalbos pjūviuose. Tuo tikslu šiame darbe pateikiamas dabartinės lietuvių kalbos prijungiamųjų laiko sakinių gramatinių ypatybių ir semantinių funkcijų aprašas. Dvisluoksnė nagrinėjamų pamokslų rinkinių tekstų sandara (perikopės ir komentarai) ir dalies tekstų verstinis pobūdis leido tyrime paliesti ir ankstyvųjų lietuviškų tekstų vertimo klausimus, nustatyti su arealiniu tekstų autorių pasiskirstymu susijusius laiko sakinių struktūros skirtumus. Gretinamoji senųjų raštų perikopių ir dabartinės kalbos NT eilučių laiko sakiniais analizė leido įžvelgti bendresnes laiko sakinių raidos tendencijas.Reikšminiai žodžiai: Prijungiamieji sakiniai; Subordinate clauses.

ENThe dissertation "Subordinate clauses of time in Old Lithuanian" presents a study of the semantic functions and morphosyntactic structure of subordinate clauses of time used in the texts of Jonas Bretkūnas’ Postilės ("Postilla";1591), Mikalojus Daukša’s translation of the Postilla catholica (1599) and Konstantinas Sirvydas’ Punktai sakymų (part I – 1629, part II – 1644). The analysis is based on quantitative data (absolute and relative frequency is indicated). In making generalizations, a comparison of the structural peculiarities of clauses of time in two synchronic language sections is used as a methodical tool. To this end, a summary of the semantic functions and grammatical features of subordinate clauses of time in modern-day Lithuanian is presented in this paper. The dual-layered composition of the texts of the sermons that are analysed (passages and commentary) and the translated nature of part of the texts also allowed the study to touch upon questions of translation of early Lithuanian texts, and establish the differences in structure of clauses of time related to the authors’ areal distribution of texts. The comparative analysis of the pericopes of old scripts and the lines of the New Testament written in a modern language allowed for the detection of more general trends in the development of clauses of time.