Istorijos mokymas mokyklose kaip valstybinės istorijos politikos problema

LTIstorijos ir jos paskirties sampratos laikui bėgant keitėsi. Daugybę amžių istorija egzistavo kronikomis ir buvo suvokiama kaip pasakojimas apie svarbiausius ir vertus išsaugoti atmintyje įvykius. Istorijos mokslo atsiradimas reiškė, kad radosi naujas santykis su praeitimi, kurio pagrindu buvo jau ne reikšmingų arba tokiais laikomų įvykių fiksavimas ir aprašymas, bet juos sukėlusių veiksnių pažinimas ir atskleidimas. Istorijos mokymas vidurinėje mokykloje neabejotinai yra sudėtinga ir atskirų akademinių tyrimų verta teorinė ir praktinė problema. Daugelyje šalių ji yra tapusi platesnės – istorijos politikos – problematikos neatskiriama dalimi ir vienu iš svarbiausių jos aspektų. Straipsnyje nagrinėjama istorijos prasmė (post)moderniose visuomenėse; pokomunistinio virsmo atspindžiai Lietuvos istorijos vadovėliuose ir valstybinėje istorijos politikoje; atskleidžiami trijų istorijos aiškinimo paradigmų tipologiniai bruožai ir pažintinė bei euristinė jų reikšmė; nereflektuotas neomarksizmas, išaukštintas liberalizmas ir tautinės istorinės paradigmos silpnumas; aptariamas istorijos paradigmų „chaosas“ ir istorijos politikos dekonstravimas. Šiame straipsnyje, remiantis atlikto empirinio Lietuvos mokyklose naudojamų mokomųjų priemonių tyrimo rezultatais, siekiama valstybinės istorijos politikos požiūriu atskleisti ir įvertinti vadovėliuose pateikiamo istorinio pasakojimo būklę ir jos keliamus iššūkius šiai politikai. Atlikta analizė atskleidė metodologinius nagrinėtų vadovėlių ypatumus, remiantis apibūdintomis trimis istorijos aiškinimo paradigmomis.Reikšminiai žodžiai: Identitetas; Istorijos mokymas; Istorijos vadovėliai; Istorinė atmintis; Istoriografija; Lietuvos istorija; Lietuvos mokyklos; Modernioji Vakarų istorinė sąmonė; Vadovėliai; Valstybinė istorijos politika; Vidurinė mokykla; Collective memmory; Historiography; History of Lithuania; History textbooks; Identity; Lithuanian schools; Middle school; Modern Western historical consciousness; Teaching of history; Textbook.

ENThe concepts of history and its purpose changed with time. For many centuries, history existed in chronicles and was perceived as narratives about key events, which were worth preserving in collective memory. The birth of the science of history meant that a new relation with the past had developed and it was based not on the description of key events or events considered as such, but on the comprehension and revelation of factors causing these events. History teaching in secondary schools is no doubt a complicated theoretical and practical issue requiring separate academic research. In many countries, it has become an integral part of a wider issue, i.e. history policy, and one of its key aspects. The article analyses the meaning of history in (post)modern societies; reflections of post-communist transformation in Lithuanian history textbooks and the state history policy; typological features of three paradigms of history interpretation and their cognitive and heuristic significance; non-reflected neo-Marxism, exalted liberalism and weakness of the national historical paradigm; the “chaos” of history paradigms and the deconstruction of history policy. Based on the results of an empirical research of teaching means used in Lithuanian schools, the article attempts to reveal and assess the historical narrative in text books with regard to history policy and the challenges it raises for this policy. Based on the defined three paradigms of history interpretation, the performed analysis has revealed methodological peculiarities of the analysed textbooks.