Ar istorija yra politikos mokytoja? : lenkiškos įžvalgos

LTVieno pirmųjų lenkų konservatorių, vadinamosios Krokuvos grupės nario Pavelo Popielio įsitikinimas, kad tauta trokšta politinio gyvenimo ir iš to kildina politinio mąstymo ir veiksmo būtinybę, yra savitas. Šiame knygos skyriuje sustojama ties vienu svarbiu teiginiu: yra įprasta kolektyvinius darinius traktuoti kaip protaujantį organizmą, turintį valią ir netgi jausmus. Tačiau problema ta, kad šie dariniai galbūt tampa vien menamais, nerealiais subjektais. Jei grupę pripažinsime fikcine, grupės fiktyvumas lems ir jos istorijos fiktyvumą. Taip mąsto tie, kurie savo tyrimų atspirties tašku pasirenka griežtą individualistinę prielaidą; kurie atskiria individą nuo jo narystės grupėje ir iškelia jį prieš bet kurią grupę. Iš tokios prieigos neįmanoma suvokti P. Popielio teiginių logikos: kaip tai, kas fiktyvu (šiuo atveju tauta) galėtų norėti politiškai gyventi, kaip gali ji, tikrovėje neegzistuojanti, privalėti mokytis politiškai mąstyti ir veikti? Šiame knygos skyriuje atsakoma į šį klausimą, pristatant prieigą, kuri „apverčia“ „kraštutinių liberalų“ kuriamą bendruomenės ir individo santykį. Kolektyviniam subjektui svarbu ne individo veiksmai, jo naratyvai, bet būtent paties darinio, kaip specifinio objekto ir visuotinės istorijos veikėjo, patirtis. Kolektyvinio objekto politika turėtų remtis patirtimi, sukaupta visuotinės istorijos tėkmėje, o tiksliau – jam šioje istorijoje dalyvaujant. Ši prieiga pagrindžiama P. Popielio, kito XIX a. lenkų konservatorių kartos atstovo J. Szujskio, taip pat Frankfurto mokyklos sekėjo J. Habermaso ir etiko J. B. Schneewindo idėjomis.Reikšminiai žodžiai: Istorija; Liberalizmas; Pavelas Popielis; Politika; Politinis mąstymas; Tapatybė; Tauta; History; Identity; Liberalism; Nation; Pavel Popiel; Political thinking; Politics.

ENThe belief of Pavel Popiel, one of the first Polish conservatives and member of the so-called Krakow Group, that the people crave for political life and associate it with the necessity of political thinking and action is peculiar. This chapter of the book focuses on an important statement: it is common to treat collective formations as a reasoning organism with a will and even with feelings. However, these formations might possibly become apparent, non-real subjects. If we recognise the group as fictional, the fictitious character of the group will determine the fictitious character of its history. This pattern of thoughts is typical of those who choose a strict individualistic assumption as the starting point of their research, who separate an individual from his membership in a group and put him in front of any group. This approach makes it impossible to perceive the logic of Popiel’s statements: How could a fictitious formation (in this case the nation) wish to live politically? How must it, non-existing in reality, learn to politically think and act? These questions are answered through an approach that “turns over” the relationship of the community and an individual created by “marginal liberals”. A collective subject cares not about an individual’s actions and narratives, but about the experience of the formation as a specific object and actor in universal history. The policy of a collective object should be based on the experience accumulated in the course of universal history, or more exactly – while participating in this history. The approach is based on the ideas of Popiel, another representative of the 19th c. Polish conservative generation Jozef Szujski, follower of the Frankfurt School Jurgen Habermas and scholar in the field of ethics Jerome B. Schneewind.