Liberalus istorijos pašalinimas

LTIstorijos mokslininkai negali pasiekti to, kas pasiekiama politinėmis priemonėmis. Dabartinė lietuvių istoriografija yra pagrįsta įsitikinimu, kad XIX amžiaus lietuvių nepripažinimas istorine tauta buvo rusų ir lenkų politinių intrigų dalis. Geriausi pasaulio istorikai nebūtų sugebėję įrodyti, kad lietuviai verti „istorinės tautos“ vardo. Norint tai padaryti, reikėjo politinės, o ne mokslinės valios. Tik įrodžius, kad modernioji lietuvių tauta yra pajėgi sukurti nepriklausomą valstybę, diskusijos apie jos neistoriškumą prarado prasmę. Paskutinių dviejų amžių Lietuvos istorija yra ypač palanki politikos ir istorijos santykiams tirti. Ši istorija suskyla į kelias skirtingas epochas. 1795 metais baigėsi Abiejų Tautų Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpis. XIX amžiuje sustiprėjo lietuvių tautinis sąjūdis, 1918 metais pasibaigęs tautinės valstybės sukūrimu. 1940 metų sovietinė okupacija atnešė į Lietuvą naują istorijos ir politikos santykių sampratą. 1991 metais prasidėjo pokomunistinis laikotarpis, atvėręs naują istorijos ir politikos santykių aiškinimo perspektyvą. Pokomunistinis laikotarpis yra mažai apmąstytas istorinės savimonės ir politikos santykių laikotarpis. Straipsnio tikslas – surasti filosofiją, padedančią suprasti pokomunistines požiūrio į istoriją permainas. Kaip analizės pagrindas pasirinkta liberalizmo politinė filosofija. Liberalų požiūris į istorijos ir politikos santykius geriausiai leidžia paaiškinti pokomunistinių permainų kryptį. Liberalizmas yra pagrindinė politinį istorijos suvokimą naikinanti jėga.Reikšminiai žodžiai: Istorija; Istorinė atmintis; Liberalai; Liberalizmas; Lietuvos istorija; Mokslas; Pokomunistinis laikotarpis; Politika; Politinis istorijos suvokimas; Pozityvizmas; Sovietinė okupacija; Collective memmory; History; History of Lithuania; Liberalism; Politics; Positivism; Post-Communist period; Science; The Soviet occupation; The political perception of history.

ENModern Lithuanian historiography is based on the belief that the fact that in the 19th c. Lithuanians were not recognised as a historical nature was the result of political intrigues of Russians and Poles. Best historians in the world would not be able to prove that Lithuanians had deserved the title of a “historical nation”. In order to do that, they would need political, and not academic, will. Only having proved that the modern Lithuanian nation is able to create its own independent state, discussions about it being not a historical state became irrelevant. The history of Lithuania of the last two centuries is especially favourable for the research of relations between history of politics. This history is divided into several separate epochs. In 1795, the period of the Republic of the Two Nations and Grand Duchy of Lithuania ended. In the 19th c., the Lithuanian national movement gained its strength, and in 1918 it ended with the establishment of the national state. The Soviet occupation of 1940 brought to Lithuania a new concept of the relations between history and politics. In 1991, the post-communist era started and provided a new prospect for the interpretation of the relations of history and politics. Little scientific attention has been paid to the relations between historical self-awareness and politics. The aim of the article is to find a philosophy, which could help perceive post-communist changes in attitudes towards history. The philosophy of liberalism has been chosen as the grounds for analysis. The attitudes of liberals towards the relations between history and politics allow best perceiving the direction of post-communist changes. Liberalism is the main power destroying political perception of history.