Vietoj pratarmės: istorinė "atskaitos bendruomenė" ir anoniminė istorijos politika

LTStraipsnyje analizuojami istorijos pasakojimo suvokimo ir vertinimo būdai bei jų atspirties taškai. Nagrinėjant istorinio pažinimo metodologiją, pabrėžiama, kad kuriant istorinį pasakojimą, visada būtina vadinamoji atskaitos bendruomenė, per kurios sampratų ir vertinimų prizmę žvelgiama į praeitį. Istorinės atskaitos bendruomenės klausimas yra ne tik praeitį tiriančio istoriko rūpestis. Suderinti ir sutaikyti skirtingus požiūrius į praeitį yra vienas iš svarbiausių, bet ir sunkiausių istorijos politikos praktinių uždavinių. Šis uždavinys – ne tik šalies vidaus politikos klausimas, bet įgyja ir platesnį matmenį tarptautinių santykių perspektyvoje. Požiūrių į praeitį įvairovė dažnai laikoma savaimine vertybe. Tai lemia istorinio pasakojimo krizę. Žvelgiant iš platesnės filosofinės ir istorinės perspektyvos straipsnyje tyrinėjama istorinio pasakojimo, istorijos ir politikos santykių raida modernybės tarpsniu. Plačiau nagrinėjamos didžiojo istorijos pasakojimo kolizijos. Taip pat kritikuojama nešališko ir objektyvaus mokslininko ideologinė fikcija. Darbe konstatuojama, kad istorijos mokslas lengvai virsta istorijos politikos vergu. Svarbu išsiaiškinti, kaip funkcionuoja ir kiek gali būti nepriklausomas nuo ideologinės ir politinės prievartos socialinis pažinimas ir istorijos mokslo tyrimai. Atlikta analizė atskleidžia, kad anonimiškos istorijos politikos valdomas istorinis pažinimas funkcionuoja itin griežtos, tačiau paslėptos ir todėl dar efektyvesnės ideologinės ir politinės kontrolės sąlygomis.Reikšminiai žodžiai: Atskaitos bendruomenė; Istorija; Istorijos filosofija; Istorijos mokslas; Istorijos politika; Istorinis pasakojimas; Istoriografija; Liberalizmas; Marksizmas; Mokslas; Historical policy; Historiography; History; Liberalism; Marksism; Philosophy of history; Politics of memory; Science; The historical narrative; The reference community.

ENThe article analyzes ways of perception and evaluation of the historical narrative and their starting points. Studying the methodology of historical cognition, it is noted that creating a historical narrative, the so-called reference community is always necessary, since the past is viewed through its prism of concepts and evaluations. The question of the historical reference community is a concern of not only historians studying the past. Alignment and reconciliation of different views of the past is one of the most important and difficult practical political objectives to accomplish. This objective is not only an issue concerning domestic politics; it acquires a wider dimension in the perspective of international relations. The diversity of views on the past is often perceived as a virtue in itself. This leads to a crisis of historical narrative. From a wider philosophical and historical perspective, the article explores the evolution of relationships between historical narrative, history and politics in modern times. A closer look is taken at the collisions of the great historical narrative. Ideological fiction of an objective and impartial researcher is also criticized. The paper states that science of history easily turns into a slave of history's politics. It is important to find out how social cognition and historical research function and the extent to which it can be independent from ideological and political coercion. The analysis performed reveals that historical cognition, controlled by anonymous history's politics, functions within a strict yet hidden and so even more effective ideological and political control environment.