Alberto Vijūko-Kojalavičiaus istorinis pasakojimas: Respublikos kūrimas

LTStraipsnio autorius mėgina rekonstruoti Alberto Vijūko-Kojalavičiaus istoriniuose darbuose, visų pirma – jo „Lietuvos istorijoje“, kuriamą praeities vaizdinių sistemą, apžvelgti jos ištakas bei ryšius su Lietuvos politine ideologija, susiformavusius XVI a., aptarti jos galimą įtaką LDK visuomenės nacionalinei bei politinei savivokai ir politinei elgsenai. A. Vijūkas-Kojalavičius Lietuvos Respubliką (Respublica Lituana, Res Lituana) suvokia kaip visuomenės sąjungą, žmonių, kuriuos vienija doroviniai saitai, bendrystė. Tai tampa istorinio pasakojimo centru: atskiro asmens reikšmė istorijoje nustatoma pagal jo/jos visuomeninę veiklą ir tarnystę Respublikos gerovei. [...] A. Vijūko-Kojalavičiaus pasakojimas tiesiogiai dalyvauja aštriame trijų imperinio pobūdžio politinių ideologijų – lietuviškos romėniškosios, lenkiškos sarmatiškosios ir maskvėniškos pasaulinės imperijos (Maskva – Trečioji Roma) – susikirtime, prasidėjusiame XVI a. pradžioje ir tęstame bei plėtotame iki pat XIX šimtmečio. Lietuvos Respublika šiame konflikte pristatoma kaip seniausiais laikais protėvių įsteigta laisvų žmonių sąjunga, grindžiama įstatymu, kuriam paklūsta žmonių laisvai išrinktas lietuvių kilmės valdovas. Tokia Lietuvos Respublikos doktrina, ar jos mitas, priešinama tiek Maskvos imperinei, tiek ir lenkiškojo sarmatizmo ideologijai.Net po Liublino unijos A. Vijūkas-Kojalavičius tęsė Lietuvos teisių į Kijevą ir Rusijos teritorijas gynimą, vertindamas Kijevo praradimą kaip istorinę skriaudą, kurios nedera užmiršti. Unija tarp Lietuvos ir Lenkijos suprantama ne tik kaip dviejų lygiateisių tautų, bet ir dviejų savarankiškų valstybių sąjunga. Pasak Kojalavičiaus, laisva Lietuvos Respublika tęsė savo egzistavimą abiejų tautų sąjungoje. Lietuvos Respublikos tęstinumo svarbiausia garantija yra lietuvių bajorija, ištikima Lietuvos valstybės ir jos piliečių teisių gynėja, tėvų žemės globėja. Kojalavičiaus istorinis pasakojimas, karštai ginantis Lietuvos Respublikos idėją, yra tęsiamas XVII-XVIII amžių LDK tekstuose; jo poveikio atspindžių galima rasti to laikotarpio Lietuvos didikų bei bajorijos politinėse laikysenose. XIX šimtmetyje į jėzuitų istoriko pasakojimą remiasi ir jo išsaugotus bei kurtus lietuviškus istorinius mitus plėtoja romantiškoji Lietuvos istoriografija. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: A.V.Kojalavičius; Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Ideologija; Istorinė savimonė; Laisvės; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos istorija; Politinė tauta; Respublika; Teisės; A.V.Kojalavičius; Commonwelth of Two Nations; Freedom; Historical consciosness; History of Lithuania; Ideology; Political nation; Republic; Rights.

ENThe author of the article attempts to reconstruct the system of images of the past, created by Albertas Vijūkas-Kojalavičius in his historical works, primarily, in Historia Lituana, as well as to discuss its beginnings, connections with the political ideology of Lithuania, formed in the 16th century, and its possible effects on the national, as well as political self-consciousness of the contemporary society and its political bearing.Kojalavičius conceptualized the Lithuanian Republic (Respublica Lituana, Res Lituana) as a public union, as a community of people, united by moral links. It becomes the focus of the historical narrative: the single person's worth in history is determined by his/her public concerns and services for the welfare of the Republic. [...] The narrative by Kojalavičius directly takes an active part in the conflict between three imperial political ideologies, namely, those of the Lithuanian-Roman, Polish-Sarmatian and the Muscovite global empire (Moscow as the third Rome), which, having started as early as the beginning of the 16th century, was continued and developed until the 19th century. The Lithuanian Republic is presented in these arguments as a union of free people, established long ago by the nobility and gentry of Lithuanian descent, and based on law, which is also obeyed by the ruler of the Lithuanian origin, freely elected by the people. Such a doctrine of Lithuanian Republic, or rather its myth, was created as an antithesis both to the tyranny of Moscow, and to the myth of the Slavic Sarmatian empire, led by the Polish.Even after the Union of Lublin Kojalavičius continued defending Lithuanian rights for Kiev and the Russian territories, seeing the loss of Kiev as a historical injustice, which should not be forgotten. The Union between Lithuania and Poland is interpreted not only as a union between two equal peoples, but also as one between two independent states. According to Kojalavičius, the free Lithuanian Republic continues its existence in this union of two peoples. The main guarantees of the continuity of this Lithuanian Republic are the Lithuanian nobles, devoted guardians of the Lithuanian State and the rights of its citizens, the Fathers of the Father land.The historical narrative by Kojalavičius, ardently defending the idea of Lithuanian Republic, made certain impact on the historical and literary works of the 17th-18th century Grand Duchy of Lithuania; the reflections of its influence could be discerned also in the political attitude of Lithuanian nobility and gentry of that time. The Romantic Lithuanian historiography of the 19th century also drew on the narrative by the Jesuit historian, reviving and elaborating upon the Lithuanian historical myths preserved by it. [text from author]

• Matas Pretorijus - falsifikatorius arplėtotojas? Veidivuičio ir Brutenio legenda / Ingė Lukšaitė. Surasti tiesą: pagalbiniai istorijos mokslai falsifikatų tyrime / sudarytoja Rūta Čapaitė. Vilnius : Lietuvos istorijos institutas, 2022. P. 237-267.
• Mato Pretorijaus "Prūsų bažnyčios kronikos" autoriai ir knygos / Ingė Lukšaitė. Knygotyra. 2010, t. 55, p. 80-101.
• Mitologija ir politika: Vilniaus įkūrimo mitas kaip politinis pasakojimas / Vytautas Ališauskas. Senoji Lietuvos literatūra. 2014, 37 p. 15-66.
• Simonas Daukantas - "įspėjęs ateities dvasią" / Darius Kuolys. Liaudies kultūra. 2018, Nr. 4, p. 24-32.
• Simono Daukanto pasakojimas – „pamatai dėl lietuvystės“ / Darius Kuolys. Senoji Lietuvos literatūra. 2019, 48, p. 149-191.
• Латинская литература Великого Княжества Литовского и актуальные проблемы исследования письменного наследия ВКЛ / Сигитас Нарбутас; с лит. языка перевела Надежда Морозова. Беларуская кнiга ў кантэксце сусветнай кнiжнай культуры. Ч. 2 / складальнiкi: Дзем’яновiч Т.А., Доўнар Л.I., Самайлюк Т.А. Мінск: Беларускі дзяржаўны універсітэт культуры і мастацтваў, 2006. P. 76-89.