Osvaldo Balakausko dodekatonika kaip komponavimo sistema

LTStraipsnyje muzikos teorijos ir praktikos požiūriais yra analizuojama O. Balakausko teorinė komponavimo sistema, paskelbta jo studijoje „Dodekatonika“ (Osvaldas Balakauskas, Vilnius, 2001). Šitaip kompozitorius vadina teoriją, kurios primatą sudaro nebe „etno-empirika“, o spekuliatyvus kvintų ratas. Pasak jo, sistemos sukūrimui turėjo įtakos H. Hansono knyga „Harmonie Materials of Modern Music“. Straipsnį be įžanginio įvado ir apibendrinančių išvadų sudaro šie poskyriai: I. Dodekatonikos sąlyčiai; II. Howardas Hansonas ir dodekatonika; III. Dodekatonikos harmonijos teorija: 1) kvintų projekcijos metodas, 2) generuojantis tonas, 3) tobulosios eilės, 4) Ista, 5) diatoninė sistema, 6) sąskambiai, 7) Idyn, 8) chromatika, 9) imanentinis funkcionalumas. Daroma išvada, jog dodekatonikai būdingas sureikšmintas dėmesys diatoninei harmonijai ir intervalų funkcinei logikai, atliepiančiai postmodernistinės muzikos tendencijas. Vis dėlto tiek dodekafoninės teorijos privalumai (nuoseklus struktūriškumas, sistematingumas, probleminis aktualumas), tiek ir jos silpnosios pusės (kvintinės projekcijos galimybių absoliutizacija, akustinis formalizmas) sudaro dvi glaudžiai susijusias kompozitoriaus teorinės komponavimo koncepcijos puses, kurios kiekviena savaip ženkli tolimesniuose muzikos teorinio mintijimo bei praktinio komponavimo magistralėse. Tad O. Balakausko dodekatonika kaip teorinė komponavimo sistema savo kūrybinėmis atvertimis nenusileidžia kompozitoriaus muzikos kūrinių opusams.Reikšminiai žodžiai: Diatoninė sistema; Distoninė sistema; Generuojantis tonas; Harmoninis intensyvumas ir giminingumas; Imanentinis funkcionalumas; Imanetntinis funkcionalumas; Intensyvumas ir giminingumas; Kvintų projekcija; Diatonic system; Fifths projection; Generating tone; Generating tons; Harmonic intensity and kinship; Immanent functionality.

ENO.Balakauskas' dodecatonics like that of many theoretical composing systems of the 1st half of the 20th century is marked by a particular attention to harmony. Different from P. Hindemith, A. Schönberg and O. Messiaen, the author of "Dodecatonics" bases the theory of his harmonic idiom on the fifths projection. This pecularity draws it close to the systems worked out by B. Bartok - E. Lendvai and G. Perle. The author bases diatonics in an original way. The quintessence of a diatonal system is comprised of a minimal characteristic structure determined by the central tone of the fifths projection. It makes possible to vary the system in respect to sound volume and quality. Besides, dodecatonics is a serial system of tonality. Its functionality is determined not by the pccularities of a key tone-row but by the intensity of accords. Similar motivations of the harmony functionality can be noticed in the practice of the composers active in the 1st half of the 20th cent (C. Debussy, A. Skryabin, S. Prokofiev). The weak point of dodecatonics is the absolutization of a fifth method. Here the unacceptability of the harmony method is witnessed by the analysis of many composing phenomena from archaics to avant-garde. Besides, the author's attention to diatonics and the tonality logic synchronizes with post-modernist tendencies in music. Such tendencies are also characteristic of the recent works by Lithuanian composers. [From the publication]