Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys

LTKnygos tikslas – išanalizuoti ir kritiškai įvertinti istorijos politikos būklę Lietuvoje ir apibrėžti jos tolesnės plėtros gaires bei kryptis, kurios atitiktų valstybės išlikimo globaliame pasaulyje ir tolesnės politinės raidos poreikius. Nagrinėjami klausimai: ƒƒ Kas yra istorinė atmintis ir koks jos santykis su istorine sąmone, ryšio su praeitimi ir tęstinumo jausmu? ƒƒ Kokia istorinė „atskaitos bendrija“ galėtų būti valstybinės istorijos politikos atramos taškas postmoderno, pokomunistinės transformacijos ir europinės integracijos tarpsniu? ƒƒ Kas formuoja politinį interesą ir ketinimus praeities atžvilgiu? ƒƒ Koks yra istorinės sąmonės ir politikos santykis? Ar įmanomas nors minimalus visuomenės sutarimas svarbiausiais praeities vertinimo klausimais? ƒƒ Ar Lietuvos mokykla iš tiesų ugdo istorinę atmintį ir sąmoningą bei atsakingą valstybės pilietį? ƒƒ Kaip kalbėti apie atminties vietų politiškumą ir elgtis su sovietiniu (okupaciniu) paveldu? ƒƒ Kas ir kaip politizuoja Holokaustą? ƒƒ Kokį vaidmenį Lietuvos politikoje vaidina Lietuvos ir Lenkijos bendros praeities vertinimai ir tarpusavio istorinių santykių atmintis, ir kaip ši atmintis veikia politinius sprendimus ir pati yra jų veikiama? Suprantama, įvardyti problemos ir klausimai skiriasi savo pobūdžiu. Vieni reikalauja metalygmens, t. y. istorijos filosofijos svarstymų, teorinės normatyvinės analizės, o kiti – empirinių tyrimų ir apibendrinimų.Ši aplinkybė lėmė knygos struktūrą. Pirmąją – normatyviąją – jos dalį sudaro prof. Vytauto Radžvilo („Istorijos politikos kryžkelė: puoselėti ar neutralizuoti istorinį pasakojimą?“), prof. Alvydo Jokubaičio („Tautinė valstybė, o ne kunigaikštystė“) ir dr. Bernardo Gailiaus („Tautos suverenitetas Lietuvos istorijoje“) tekstai. Antroji monografijos dalis yra skirta istorijos mokymo ir lietuvių istorinės sąmonės būklei. Jų tyrimus skelbia Simona Merkinaitė („Politinis subjektas istorijos mokyme“) ir dr. Inga Vinogradnaitė („Istorija ir mąstymas tautomis: lietuvių istorinės sąmonės ir atminties būklė“). Trečiojoje – „Politika ir istorija“ – analitinius pjūvius pateikia prof. Alfonsas Eidintas („Lietuvos žydų turto restitucija: istorijos naratyvų problema (1990–2011 metais“), dr. Diana Jurgelevičiūtė („Diskusijos dėl sovietino paveldo – reikalavimas atlyginti okupacijos žalą Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje“, „Diskusijos dėl sovietinio paveldo – komunistinės simbolikos naudojimo reglamentavimas Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje“), Justinas Dementavičius „Lituania Restituta: paminklo supolitinimo ir nupolitinimo aspektai posovietinėje Lietuvoje“), prof. Raimundas Lopata („Šiuolaikinė politika ir istorijos datos: 1791 metų Gegužės 3-iosios Konstitucijos byla“) ir dr. Inga Vinogradnaitė („Tarp tautos ir valstybės: politikų istorijos sampratos“). Straipsnių rinkinį, kaip įprasta, užbaigia išvados, diagnozuojančios dabartinę istorijos politikos būklę Lietuvoje. Jo išvados tapo atskiru leidiniu išleistų praktinių rekomendacijų dėl valstybinės istorijos politikos plėtojimo krypčių ir jos įgyvendinimo priemonių pamatu. [Iš Įvado]

• Įstatyminė socialinės apsaugos bazė nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940 m.) / Kazys Balickas. Lietuvos teisinės valstybės istorinė patirtis ir ateities iššūkiai / sudarytojai: Rimas Bradūnas, Alė Murauskienė, Odeta Grušelionienė Marijampolė : Marijampolės kolegijos leidybos centras, 2016. P. 21-26.
• The Tragedy of the Holocaust in Lithuania: from the roots of the identity to the efforts towards reconciliation.. Wroclaw review of law, administration and economics. 2016, vol. 6, no. 1, p. 91-109.
• Užslėptas tapatybių konfliktas: LDK paveldo diskursai Lietuvos ir Baltarusijos interneto žiniasklaidoje 2013–2014 metais / Valius Venckūnas. Informacijos mokslai. 2018, t. 83, p. 155-176.