LTStraipsnyje analizuojamas lietuvių kalbos vartojimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais (XV a. antroje pusėje – XVI a. pirmoje pusėje). Apžvelgiama plati istoriografija ir keliamos dvejonės joje vyraujantiems teiginiams apie LDK dominavusias lenkų ir rusų kalbas. Kalbos vartojimas yra svarbus istorijos politikai, kadangi lenkų istoriografijoje akcentuojant lenkų kalbos dominavimą, tai leido politikams laikyti Lietuvą Lenkijos karalystės kresu. Tuo tarpu lietuviška istoriografija svarbiausia laikė šnekamąją, o ne rašto kalbą, tačiau tyrinėti jos paplitimą trukdo šaltinių stoka. Todėl informacija apie lietuvių kalbos vartojimą tiriamuoju laikotarpiu yra reta, tačiau itin vertinga, nors ją interpretuoti ir paaiškinti, ar užfiksuotas lietuvių kalbos vartojimas yra išimtis, ar taisyklė, praktiškai neįmanoma. Atrasta, jog lietuvių kalba XIV a. vykdyta gyventojų katechizacija, o XV a. šnekamoji lietuvių kalba buvo viena iš Europos diplomatijos kalbų. Dėl plintančios lenkų kalbos, lietuvių kalba buvo vis rečiau vartojama lietuvių etninės diduomenės, tačiau tai nereiškė šios visuomenės dalies nutautėjimo. XVI a. vis dėlto ėmė trūkinėti lituanistinė kalbos vartotojų grandinė, bajorija rečiau vartojo lietuvių kalbą, tačiau ji dar buvo naudojama ir netapo marginaline valstiečių kalba, ir apskritai dauguma lietuvių nemokėjo kitų kalbų. Padaryta išvada, kad lietuvių kalbos vartojimas tarp bajorijos ir dvasininkijos buvo pakankamai paplitęs, kad būtų galima lietuvių kalbą laikyti gyva ir reikalinga LDK kalba.Reikšminiai žodžiai: Lenkų kalba; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lotynų kalba; Rusėnų kalba; Senoji rusų kalba; Stanislovas Lazutka; Latin; Lithuanian; Old Russian language; Polish; Polish language; Ruthenian; Stanislovas Lazutka; The Grand Duchy of Lithuania.