Lituania Restituta: paminklo supolitinimo ir nupolitinimo aspektai posovietinėje Lietuvoje

LTKiekvienas paminklas yra atminties vieta ir sąveikauja su politine valdžia, kuri neretai siekia įdiegti konkrečius „paminklokūros“, paminklotvarkos ir paveldosaugos principus bei įtraukia paminklus į politinius ritualus. Straipsnyje klausiama, kokiu būdu politiškai įprasminami paminklai XX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvoje. Dėmesys sutelkiamas į Sąjūdžio metais (1988–1990 m.) griaunamus/ perkeliamus sovietinius ir atstatomus tarpukario paminklus, nes atminties vietų perkūrimo ir perinterpretavimo procesai leidžia geriau suprasti posovietinės Lietuvos istorinės atminties specifiką. Tyrime nagrinėjamas Ukmergėje esančio Lituania Restituta paminklo atvejis, vertinant jį kaip tipišką to meto Lietuvos rajonams ir miesteliams. Pasinaudojus archyvine medžiaga, laikraščių straipsniais ir giluminiais interviu, daroma keletas išvadų. Pirma, paminklo atstatymo „vajus“ Lietuvoje sietinas ne su režimo pokyčiu, bet pirmiausia su visuomenės savivokos kaita. Paminklas traktuotas kaip savotiška Lietuvos istorijos alegorija, tačiau atstatytas jis neįgijo naujo autentiško turinio ir veikiau yra istorinis ar architektūrinis, bet ne memorialinis paminklas. Antra, paminklo iškėlimas neturėtų būti suprantamas kaip revoliucinis pasikeitusios valdžios veiksmas – „sovietiniai“ „Vėliavnešiai” buvo perkelti į kitą, komunistiniam režimui simbolinę Ukmergės vietą. Taigi vieno tautinės istorijos politikos projekto nebuvo ir nėra. Egzistuojančios paminklokūros praktikos palieka erdvę kurti skirtingas atminties formas reprezentuojančius paminklus, tačiau pačios apibrėžtos istorinio pasakojimo krypties neturi.Reikšminiai žodžiai: Istorinė atmintis; Lituania Restituta; Paminklas; Ukmergė; Ukmergės paminklai; Historical memory; Lituania Restituta; Monument; Monuments in Ukmergė; Ukmergė.

ENEach monument is a memorial place which interacts with political authority. Normally, the public authority tries to implement specific principles of monument “creation”, administration and heritage protection and to involve monuments into political rituals.“ ”The article is interested in the ways in which the sense was given to monuments erected at end of the 20th c.–beg. of the 21st c. in Lithuania. Attention is paid to destroyed/removed Soviet monuments and renewed interwar monuments of the Reform Movement (1988–1990) because the recreation and reinterpretation processes of memorial places allows better understanding of the historical memory in the post-Soviet Lithuania. The research analyses a case of “Lituania Restituta” monument in Ukmergė, a typical monument of Lithuanian towns and districts of that time. Conclusions were made after the use of archival material, articles from newspapers and comprehensive interviews. First of all, the beginning of the restoration of the monument is more related to the change of societal perception than to the change of the regime. The monument was considered as an allegory of the Lithuanian history. However, after the restoration, it did not acquire new authentic sense and became a memorial monument instead of a historic or architectural one. Second, the removal of the monument should not be understood as revolutionary action of the changed authority, i.e. the “Soviet” “standard-bearers” were moved to another place in Ukmergė that is symbolic to the Communist regime. Therefore, there were no political projects on national history. The existing practices of monument creation leave some space for the representation of different memories. However, it does not have a determined direction of the historic narrative.