Mažųjų "Kasdienybės mitų" atšvaitai Lietuvių vardyne

LTStraipsnyje aptariami „kasdienybės mitų“ atšvaitai, kurie reiškiasi kaip senosios lietuvių mitologijos atplaišos, dabartinėje lietuvių kalboje dažniausiai manifestuojamos dievybių vardais. Skirtinos trys šių vardų vartojimo rūšys: remitizuota vartosena; demitologizuota vartosena ir mitologizuota pseudomitinių vardų vartosena. XX a. pradžioje į tautinių vardų repertoriumą buvo įtraukti senieji lietuvių asmenvardžiai, daugiausia istoriniuose šaltiniuose paminėti kunigaikščių vardai. Iš moteriškųjų – kone visų žinomų senovės lietuvių mitinių būtybių ir dievybių vardai (Austėja, Dalia, Gabija, Laima). Šie vardai tebeturi išlaikę simbolinį ryšį su senaisiais mitais, gana aiškios yra jų nuorodos į atitinkamas dievybių funkcijas, todėl jų vartojimą galima laikyti remitizuotu. Lietuvoje nemažai įmonių yra pasivadinusios mitinių būtybių vardais. Galima skirti dvi tokių pavadinimų rūšis: prasmingai motyvuotą įvardijimą ir nemotyvuotą, kai etimologinė arba konotacinė vardo reikšmė neturi nieko bendra su įvardijamu objektu. 1835 m. Vilniuje buvo išleistas Teodoro Narbuto „Lietuvių mitologija“. Nekritiškai naudodamasis istorinių šaltinių duomenimis, juos papildydamas neva jo paties rekonstruotais, o iš tikrųjų paties sukurtais ar kompiliuotais faktais, suplakdamas visų baltų tautų medžiagą, Narbutas parašė kone „išsamiausią“ tuometinėje Europoje mitologijos veikalą. Keletas tokių falsifikuotų deivių vardų pakliuvo ir į tautinį vardyną (Milda, Nijolė). Dabar iš Narbuto falsifikatų bene dažniausiai vartojamas yra senovės lietuvių rojaus pavadinimas Anapilis.Reikšminiai žodžiai: Asmenvardžiai; Dievybių vardynas; Mitas; Mitinė būtybė; Mitologija; Myth; Mythology; Names of deities; Personal names.

ENThe article analyses highlights of “the myths of commonness”, which occur as splinter of the ancient Lithuanian mythology, most commonly manifested in the modern Lithuanian language as names of deities. There are three types of the use of these names: remythisized use; demythologized use and mythologized use of pseudo-mythological names. In the beginning of the 20th century the repertorium of national names was supplemented with the ancient Lithuanian personal names, most frequently the names of dukes mentioned in historical sources. The female names were of the ancient Lithuanian mythological creatures and deities (Austėja, Dalia, Gabija, Laima). The names still have retained the symbolic connection to the ancient myths, they have clear references to particular functions of the deities and the use of them may be considered as remythisized. There are a number of companies in Lithuania which names are the same as mythological creatures. There are two types of such names: purposely motivated naming and non-motivated naming when etymological and connotative meaning of the name has no connections with the named object. A book of Teodoras Narbutas “Lithuanian Mythology” („Lietuvių mitologija“) was published in Vilnius in 1835. It could be said that Narbutas has written the “most exhaustive” mythological work of the then Europe by non-critically using historical data, supplementing them with facts that he reconstructed himself, whereas in reality he created and compiled those facts himself and mixed all the known facts about the Balts. Some of the false names of deities used by Narbutas entered the national onomastics (Milda, Nijolė). Currently one of the most frequently used Narbutas’s false names is the name of ancient Lithuanian paradise – Anapilis.

• Etnologija / Ethnology
• Kalbotyra / Linguistics