Brunonas Kverfurtietis ir Lietuva

LTStraipsnis skirtas paskutiniosios šv. Brunono misijos lokalizacijos problematikai. Lietuva yra minima tik Kvedlinburgo analuose. Vienintelį žinomą jų nuorašą tik 1710 m. paskelbė G. W. Leibnizas, tačiau šis nedidelio tiražo leidimas liko nepastebėtas. Dauguma šaltinių mini Prūsiją, nes būtent taip vokiečiai XI a. pradžioje suprato baltų genčių masyvą (baltų sąvoką įvedė į mokslą G. Nesselmannas tik 1845 m.). Paradigminį vaidmenį suvaidino 1969 m. J. Bieniako straipsnis, įvertinęs Lietuvos ar lietuvių patekimą į lotyniškosios Europos šaltinius tik XIII a. pradžioje. Be to J. Bieniakas suklasifikavo aptariamą misiją aprašančius šaltinius į saksų, bavarų ir italų versijas (dviem pastarosioms priklauso XI a. hagiografiniai šaltiniai). Remiantis J. Bieniako sprendimu, straipsnyje komentuojamos kalbininkų išvados dėl hagiografijoje minimų vardų prūsiškumo: jie tiek pat gali būti ir lietuviški. Hagiografiniai duomenys leidžia kalbėti apie stiprią ir paveldimą lietuvių genties vado valdžią, ko nerandame jokiose baltų gentyse net XIII a. Galima įžvelgti šio vado suinteresuotumą priimti krikštą. Daroma išvada, kad nuotolis krikšto akcijos neleido sujungti su Lietuvos pajungimu Vokietijos valdovams. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Misijos; Šventieji Kirilas ir Metodijus; Brandieji Viduramžiai; Vėlyvieji Viduramžiai; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Vulfstanas; Kankiniška mirtis; Kvedlinburgo analai; Vokiečių Ordinas (Teutonic Order; Kryžiuočių ordinas); Daujotas; Central and Eastern Europe; Nation; The Chronicle; Priest of Bosau.

ENThe article addresses the localization of the last mission by Saint Bruno. Lithuania is mentioned only in the Quedlinburg Chronicle. Its only known transcription was reported by G.W.Leibniz in 1710. However, this publication, limited to a small edition, went unnoticed. Many sources mention Prussia, since that is how Germans, at the beginning of 11th c., understood the cluster of the Baltic tribes (the term “Balts” was introduced by G. Nesselmann only in 1845). A paradigmatic role, in 1969, was played by the article of J. Bieniak. It assessed the appearance of Lithuania or Lithuanians in the sources of the Latin Europe only at the beginning of 13th c. Moreover, J.Beniak classified the sources of aforementioned mission into Saxon, Bavarian and Italian versions (to the latter two belong hagiographic sources). On the basis of J. Bieniak’s judgement, the article comments on the conclusions of the linguists concerning Prussian nature of the names mentioned in hagiography – they can be Lithuanian to the same extent. The hagiographic data speaks about a strong and hereditary authority of the leader of the Lithuanian tribe – something not found among any other Baltic tribes even as late as the 13th c. One can discern the interest of this ruler in accepting baptism. The conclusion is that the baptism’s tie with Lithuania’s subjugation to German rulers was prevented by geographical distance.