Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas

LTIstoriografas literatūros tyrinėtojas, rašytojas Julius Būtėnas (1908-1997) šią knygą rengė kaip biografinę chrestomatiją. Autoriaus teksto čia mažai. Atliktas daugiau jo, kaip leidinio sudarytojo, darbas. Knygos pagrindas - paties Jono Šliūpo (1861-1944) rašyti atsiminimai, susirašinėjimai su šeimos nariais, bendraminčiais, visuomenės veikėjais. Panaudota ir kitų autorių straipsnių, kuriuos J. Būtėnas kiek kupiūravo, perpasakojo ar komentavo. Straipsniai, memuarinė, epistolinė medžiaga pateikiama skyriuose chronologine tvarka. Laiškai, susirašinėjimai duoda, papildo žinias apie aušrininko atitinkamo laikotarpio darbus, pažiūras, interesus. Išryškėja J. Šliūpo santykiai su kitais žmonėmis, taip pat asmeniniai emociniai išgyvenimai. Įdomiai J. Šliūpo nušviečiama jo vaikystė, jaunystė ir darbingiausias gyvenimo laikotarpis. Menami sunkūs lietuviškosios spaudos draudimo laikai. Matyti, kokia sudėtinga ir pavojinga buvo J. Šliūpo - itin veiklaus, kategoriško, atvirai reiškiančio ir griežtai ginančio savo nuomonę, - veikla. Jis - ir knygų, laikraščių leidėjas, ir draugijų, vadinamų draugystėmis, steigėjas, švietėjas, laisvamanybės propaguotojas, lietuvybės žadintojas, nepriklausomybės idėjų skleidėjas ir gynėjas. Skurde siekiantis mokslo, gebąs pakelti ir pripažinimo sėkmę, ir sunkių išbandymų kartėlį. Nevengiantis kritikuoti aukščiausiosios šalies valdžios, bet prireikus ir kreiptis į ją — vis dėl šviesesnės Lietuvos ateities. Nemaža vietos knygoje skiriama J. Šliūpo ir kunigo A. Burbos santykiams, korespondencijai. Ji kartais atrodo pernelyg asmeniška ir ne tokia svarbi. Tačiau parodo, kad aušrininkas, nors laikė save laisvamaniu, nevengė bendrauti su dvasininkais, siekdamas bendrų patriotinių tikslų.Dr. J. Šliūpo gyvenimo saulėlydžio dienas atsimena jo giminaitis Kazimieras Siliūnas, tuo sunkiu metu buvęs šalia. Apie tai pasakoja Juozas Jakštas (1900-1989) - istorijos daktaras, išsimokslinęs Kauno, Berlyno ir Vienos universitetuose, ilgai gyvenęs Amerikoje. .Atsiminimų“ skyriuje advokatas dr. Aleksandras Mauragis (g. 1909) pateikia įdomių detalių iš 1944 metų. Tada jo ir Šliūpų šeima iš Palangos kartu traukėsi į Vakarus. Apie paskutinį susitikimą prieš J. Šliūpo mirtį rašo prof. Mykolas Biržiška (1882-1962). Savo vaikystės įspūdžiais knygoje su skaitytojais dalijasi dr. J. Šliūpo sūnus inžinierius Vytautas (g. 1930), gyvenantis Kalifornijoje, San Francisko mieste. Jis teigia seniai savo tėvo pavyzdžiu atsidavęs lietuviškai veiklai. Duoda žinių apie paties įkurtą ir plečiantį ryšius su pasaulio kultūros įstaigomis Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvą. Knyga baigiama istoriko Vinco Trumpos (1913-2002) darbu, parašytu dr. J. Šliūpo 130-ųjų gimimo metinių proga. Pats V. Trumpa, kaip teigia prof. Vytautas Merkys, — nepaklydęs išeivių minioje, vis gręžęsis į Tėvynės pusę, į gaivinančius jos kultūros vaisius, prisidėdamas prie jų puoselėjimo. Iš tikrųjų V. Trumpa grįžo į Lietuvą ir poilsio atgulė jau Tėvynės žemėje. Asmenybių Lietuvos istorijai svarbą apibūdinęs išeivijos filosofas ir sociologas Vytautas Kavolis straipsnyje „Pradžios ir pabaigos“, išspausdintame 1980 m. „Metmenyse“, aušrininkus dr. J. Basanavičių ir dr. J. Šliūpą yra pavadinęs XIX a. milžinais. O Julius Būtėnas, nepaisydamas silpstančios sveikatos, matyt, buvo pasiryžęs kuo įvairiapusiškiau nušviesti skaitytojui savo tautiečio, gero pažįstamo, gal net bičiulio, spalvingą asmenybę. [Leidėjo žodis, p. 13-14]Reikšminiai žodžiai: Jonas Šliūpas; Biografijos; Visuomenės veikėjai; Lietuvių nacionalinis atgimimas; Laikraštis „Aušra“; Klerikalizmas; Laisvamanybė; Tautinė savimonė; Spaudos draudimas; Švietimas; Socialinė lygybė; Bolševizmas; Emigrantai (Diaspora); Lithuanian national revival; Newspaper „Aushra“, clericalism; Way of free thiking; National consciousness; Prohibition of press; Education; Social equality; The Bolsheviks; Emigrants.