Novelė "Tėvas": keli perskaitymo kodai

LTLabai skiriasi nuomonės, kuri Jurgio Savickio novelė meniškai vertingiausia. Novelė „Tėvas“ (iš pirmojo rinkinio „Šventadienio sonetai“, 1922) yra stebėtinai nepatekusi literatūrologų akiratin. Straipsnyje novelė aptariama, žvelgiant iš įvairių perspektyvų, taikant kelis perskaitymo kodus – t.y. „taisykles, pagal kurias mezgamas kūrinio reikšmių tinklas“ (T. Eagleton). Tai autobiografizmo, psichologizmo, rinkinio konteksto, modernios bendraautorystės ir specifiško savickiškojo savitumo kodai. Pats kūrinys pastūmėja skaitytoją pasirinkti atitinkamus kodus – šiek tiek transformuoti įprastinius ar susiformuoti naujus. Aptariamoje novelėje tėvo netektis yra savotiškas raktas pažinti gyvenimą, ištirti žmogų. Stebinantis yra kūrinio konstrukcijos paprastumas: sūnaus atvažiavimas pas tėvą, tėvo atvažiavimas pas sūnų. Savickio žiūra itin skvarbi – kūrėjas atveria skaudžią intymių giminiškų santykių esmę, kur daugelis gali atpažinti savo pačių dvasinį infantilizmą, žmogiškas silpnybes, klaidas, pavėluotą atsitokėjimą – taigi vaikų kaltę prieš tėvus. Neginčytinai didelė šio autoriaus meninė kultūra (stiliaus pajauta, išradingumas, estetiškumas). Žavi novelisto profesionalumas: noveliška nuotaika, daugiaprasmis leitmotyvas, pakartojimai, vaizdo ir minties platumas, gebėjimas apibendrinti, grožio jutimas. „Tėvas“ nenusileidžia geriausiems Savickio kūriniams. Intelektuali, daugiasluoksnė, daugiaprasmė ir skoninga novelė demonstruoja modernų tikrovės perkūrimą, vakarietišką egzistencinę mąstyseną, novatorišką žmogiškos savasties įžvalgą ir originalų stilių. Kaip toli pažengta nuo tradicinės lietuvių mažosios prozos lygio.Reikšminiai žodžiai: Atobiografinis kontekstas; Jurgis Savickis; Kompozicija; Lietuvių novelė; Literatūros estetika; Psichologinis kodas; Skaitytojo bendaautorystė; „Tėvas“; Autobiographical Context; Co-authorship of Reader; Composition; Jurgis Savickis; Literary aesthetics; Lithuanian novella; Psychological Code; „Father“.

ENThe novella "Father" by Savickis, up to now left in the margins by literary criticism, is analysed in this article examining the autobiographical context of the story and its psychological codes. It is noticed that, in spite of plenty of autobiographical elements, personalistic point of view is only the form, which seeks for more effective trustworthiness of the story itself. There is a paradox fixed in the composition of the plot: the loss of a father helps a son to find him. This psychodynamic process marks a new state of the hero's mental life, uncovers the essence of intimate family relationships. Associative links with other novellas in the collection give it a philosophical dimension. Attention is paid to intercommunication between narrator and reader, the so-called co-author relationship, and the originality of Savickis' writing in general. [text from author]