Beata Kolarz, Ustrój Litwy Środkowej w la40965tach 1920-1922 : recenzija
LTVienas politinių permainų Vidurio ir Rytų Europoje XX a. paskutinį deš. rezultatų yra tai, kad atsivėrė daugelio archyvų durys, kuo netruko pasinaudoti jais suinteresuoti mokslininkai, pirmiausia istorikai. Tarp klausimų, kurie dėl to tapo geriau žinomi, yra ir sudėtingų Lietuvos ir Lenkijos santykių XX a. I pusėje istorija. Per Rusijos ir Lenkijos karą 1920 m. Vilniaus kraštas buvo atsidūręs bolševikų rankose, šie perdavė jį Lietuvai. Jauna Lietuvos Respublika Vilnių laikė savo sostine, nors dauguma gyventojų buvo lenkai ir žydai. 1920 m. spalį gen. Lucjanas Želigovskis, vykdydamas Pilsudskio nurodymą, „ėmė maištauti“, užėmė Vilniją, kurios teritorijoje buvo sukurta Vidurio Lietuvos kvazivalstybėlė. Buvo manyta, kad lietuviams kažkaip teks tartis su lenkų tauta. Taip nenutiko. Vidurio Lietuva nebuvo suvereni, bet kai kuriuos valstybės atributus turėjo (administracinis aparatas, teisinė sistema). Būtent jie sudomino Beatą Kolarz, kuri parašė knygą „Vidurio Lietuvos sandara 1920-1922 m.“ Autorė daug kartų pabrėžia, kad jos tikslas yra apibūdinti tik teisinę ir politinę valstybinio darinio sandarą. Todėl lietuvių ir lenkų konflikto analizės nėra. Autorės nusistatymas analizuoti tik politinius ir teisinius aspektus rimtų prieštaravimų nekelia. Bet knygoje neanalizuotas ir praktinis minėtos valstybinės sistemos veikimas. Apeinamas Vilniaus „kraštiečių“ vaidmuo tiek formuojant Vidurio Lietuvos koncepciją, tiek veikla jos organuose. Nėra žmonių – Aleksandro Prystoro, Vladyslovo Račkievičiaus, Michalo Kosakovskio, Aleksandro Meištavičiaus etc. Galima tik tikėtis, kad autorė dar grįš prie Vidurio Lietuvos istorijos.Reikšminiai žodžiai: 1920-1922; Beata Kolarz; Lietuvių-lenkų santykiai; Lietuvos ir Lenkijos santykiai; Vidurinė Lietuva; Vidurio Lietuva; Vilniaus kraštas; 1920-1922; Beata Kolarz; Lithuanian-polish relations; Republic of Central Lithuania; Vilnius region.
ENOne of the results of political changes in Central and Eastern Europe in the last decade of the 20th c. is the fact that many archives became accessible thus attracting historians. The issues which these archives brought to light included the history of complicated relations between Lithuania and Poland in the first half of the 20th c. During the war between Russia and Poland in 1920, the region of Vilnius ended up in Bolshevik hands and later was handed over to Lithuania. The young Republic of Lithuania regarded Vilnius as its capital, although the majority of its residents were Jews and Poles. In October 1920, following the order of Piłsudski, Lucjan Żeligowski occupied the Wilna Region, where a quasi-state Middle Lithuania was established. Lithuanians were expected to negotiate with the Polish nation. But this did not happen. Middle Lithuania was not a sovereign state, but it had certain elements of a state (administration, legal system). Namely these elements attracted the attention of Beata Kolarz, who wrote a book “Vidurio Lietuvos sandara 1920-1922 m.” The author many emphasised that she aimed to define not only legal bus also political order of this phenomenon. Therefore, the work does not analyse the conflict between Lithuanian and Poles. She analyses only political and legal aspects. However, the book does not analyse the practical operation of the above order either. It does not discuss the role of the residents of the region when forming the concept of Middle Lithuania and activities of its authorities. It does not include any discussions of such personalities as Vladyslovas Račkievičius, Michal Kosakovski, Aleksandr Meištavičius, etc. We may only hope that the author will further analyse the history of Middle Lithuania.
