Literary interpretation of society in the period of soviet occupation

LTStraipsnio dėmesio centre yra literatūrinės uždraustos realybės interpretacijos. Sovietams ir nacistinei Vokietijai pasidalijus Europą įtakos sferomis (1939 metų Molotovo-Ribentropo paktas), Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos (1940–1990 metai). Oficialus sovietinis diskursas niekada nenaudojo termino „okupacija“. Anot oficialiųjų šaltinių, lietuvių tauta savo noru įsijungė į sovietinę „brolišką“ tautų sąjungą. Oficialusis diskursas optimistiškai aiškino sovietinės Lietuvos visuomenės raidą. Pogrindžio literatūra, skirtingai nei oficialioji, įvardijo tragiškus Lietuvos istorijos aspektus. Poetai Bronius Krivickas (1919–1952) ir Mamertas Indriliūnas (1920–1945), patys dalyvavę antisovietinės rezistencijos kovose, žvelgė į partizaninį karą už tautų laisvę iš egzistencinės perspektyvos. Kazys Inčiūra (1906–1974) ir Antanas Miškinis (1905–1983) kūrė psalmes apmąstydami tremties patirtis. Po Antrojo pasaulinio karo vienu svarbiausių literatūros uždavinių tapo būtinybė apeiti cenzūrą. Atsirado autorių, kurie tam išmaningai pasitelkė vadinamąją ezopinę kalbą, ezopinės literatūros priemones. Geriausi lietuvių ezopinės kalbos kūriniai yra Vinco Mykolaičio-Putino poema „Prometėjas“ (1957), Kazio Sajos drama „Mamutų medžioklė“ (1969), Vytautės Žilinskaitės vaikystės pasakojimai „Melagių pilis“ (1968), Justino Marcinkevičiaus poetinė drama „Mažvydas“ (1977), Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Vytauto Bložės ir kitų poezija.Reikšminiai žodžiai: Ambivalentiškumas; Ezopo kalba; Interpretacija; Literatūra; Poezija; Proza; Sovietmetis'; Sovietų okupacija; Visuomenė; Aesopian language; Ambiquity; Interpretation; Literature; Poetry; Prose; Society; Soviet occupation; Soviet time.

ENThe article centres on the interpretations of literary forbidden reality. After the division of Europe into zones of influence between the Soviets and the Nazi Germany (Molotov-Ribbentrop pact of 1939), Lithuania was occupied by the Soviet Union (1940-1990). Official soviet discourse has never used the term “occupation”. According to official sources, the Lithuanian nation voluntarily joined the soviet “brotherly” union of nations. The official discourse optimistically explained the development of Lithuanian soviet society. Underground literature, on the contrary to official literature, named the tragic aspects of Lithuanian history. Poets Bronius Krivickas (1919–1952) and Mamertas Indriliūnas (1920–1945) who participated themselves in anti-Soviet resistance fights took an existential perspective to look at partisan war for the freedom of nations. Kazys Inčiūra (1906–1974) and Antanas Miškinis (1905–1983) created psalms with reflections about their exile experience. After the Second World War one of the main objectives of literature was the need to overcome censorship. There were authors who wisely used the so called Aesopic language, Aesopic literary means for that purpose. The best examples of the Aesopic language are poem “Prometėjas” (“Prometheus”) (1957) by Vincas Mykolaitis-Putinas, play “Mamutų medžioklė“ (“Mammoth hunt”) (1969) by Kazys Saja, childhood stories “Melagių pilis“ (“The Castle of Layers”) (1968) by Vytautė Žilinskaitė, poetic play “Mažvydas“ (1977) by Justinas Marcinkevičius, and poetry of Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Vytautas Bložė and others.