LTStraipsnyje analizuojamos lietuvių poetinės tradicijos pokyčių aplinkybės posovietiniu laikotarpiu. Tiek antrojoje XX amžiaus pusėje, tiek Sąjūdžio periodu lietuvių poezija buvo prisotinta gausia simbolika ir užėmė prestižinę vietą kultūroje, kurią, atkūrus Nepriklausomybę, veikiai prarado. Straipsnyje nagrinėjamas esminiai posovietinės lietuvių poezijos pokyčių fenomenai – neoavangardinis iššūkis lietuviškajai poetinei tradicijai, išryškėjęs dekonstrukcijos poreikis (Sigitas Parulskis), lyrinio subjekto ir pasakotojo identiteto nykimas, naratyviškumo, siužetiškumo poezijoje įsigalėjimas, žaidybiškai priartinęs ją prie socialinės tikrovės ir prasminės sąveikos su kitomis meno formomis (Gintaras Grajauskas). Straipsnyje samprotaujama apie postmodernius lingvistinius-vizualinius knygų projektus, tekstų koliažų kūrybines dirbtuves (Tomas S. Butkus, Mantas Gimžauskas). Taip pat analizuojama poezijos ir medijų sąveika, bei jos kuriami vaizdiniai, populiariosios kultūros atspindžiai tekstuose (Neringa Abrutytė). Straipsnio pabaigoje užsimenama apie poezijos komercializavimo tendencijas, kuomet poetinės knygos pasirodo kaip rinkodaros strategijos, savireklamos, viešosios komunikacijos dalis.Reikšminiai žodžiai: Gintautas Grajauskas; Lietuvių poezija; Mantas Gimžauskas; Naujasis avangardas; Neringa Abrutytė; Poetinė tradicija; Posovietinė lietuvių poezija; Postsovietinis periodas; Sigitas Parulskis; Tomas S. Butkus; Gintautas Grajauskas; Lithuanian poetry; Mantas Gimžauskas; Neo-avant-garde; Neringa Abrutytė; Poetic tradition; Post-Soviet period; Post-soviet Lithuanian poetry; Sigitas Parulskis; Tomas S. Butkus.
ENThe following article analyzes the conditions of the shift in the Lithuanian poetic tradition during the post-Soviet period. In the second half of the 20th century and during the period of Sąjūdis, Lithuanian poetry was imbued with a large symbolic capital and cultural prestige, which quickly depreciated after the restoration of independence. The central phenomena of the shift in post-Soviet Lithuanian poetry are analyzed - neo-avant-garde confrontation with the Lithuanian poetic tradition and the need for its deconstruction (Sigitas Parulskis), the exploitation of narrative poetics, which playfully directed poetic texts to social realities, and chance, but meaningful interactions with others (Gintaras Grajauskas). There is a discussion of postmodern linguistic-visual book projects and open, partial collage text workshops (Tomas S. Butkus, Mantas Gimžauskas). The essay also interprets the modes of media in poetic texts and the images created therein (Neringa Abrutytė). [text from author]