Sources of classicism in contemporary Polish and Lithuanian literature

LTStraipsnyje naujojo klasicizmo samprata lenkų ir lietuvių literatūroje pirmiausia analizuojama per Česlovo Milošo asmenį ir kūrybą. Milošas savo poezija ir proza sugebėjo įsismelkti į pačią Europos minties šerdį – interpretuoti ir kritiškai apmąstyti pamatinius Europos intelektualinės minties, meno motyvu. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, kultivuojančioje naujojo klasicizmo idėjas ir kanoną, nėra suformuluota atitinkama programa, nors kritika kartas nuo karto užsimena apie panašias tendencijas, mini tas pačias pavardes (lenkų literatūros pasaulyje vyksta pokalbiai apie lenkų klasicizmo ir postmodernizmo pagimdytą kūdikį – jaunų poetų kartą). Lietuvių literatūroje apie sąmoningą klasicistinę laikyseną ir literatūros refleksiją kalbėti pradėta tik pastaruoju laikotarpiu, antrajame Nepriklausomybės dešimtmetyje, stipriau reflektuojant Venclovos indėlį į lietuvių literatūrą, ieškant sąmoningų šiuolaikinių lietuvių santykio formų su lenkų ir rusų klasicistų kūryba. Šiuo požiūriu būtina konstatuoti svarbų Milošo ir Venclovos, o per juos ir Brodskio kūrybos atėjimą ar sugrįžimą į lietuvių literatūros pasaulį. Visi šie poetai apmąstomi eseistiniuose, kritiniuose tekstuose, o intertekstų ir citatų, epigrafų ir biografijų motyvais stipriai įtraukti į poezijos lauką. Ypač tai pasakytina apie Marčėno poeziją, kurioje šie autoriai įkūnija netgi savotišką poezijos mokyklą. Szymborskos poetinę tradiciją savaip reflektavo Miliauskaitė, o Platelis sintetino Thomas Stearnso Elioto (1888–1965), Milošo ir Venclovos kūrybinę patirtį.Reikšminiai žodžiai: Klasicizmas; Lenkų literatūra; Literatūra; Raida; Stilistikos; Vaizdas; Šaltiniai; Šiuolaikinės lenkų ir lietuvių literatūros; Clasicism; Classicism; Contemporary Polish and Lithuanian lietrature; Development; Lithuanian literature; Polish literature; Sources; Stylistics; Views.

ENThis article analyses the notion of the new classicism in Polish and Lithuanian literature firstly through the person and creative works of Česlovas Milošas. With his poetry and prose Milošas managed to get to the very core of European mind – to interpret and critically reflect over fundamental motives of European intellectual mind and art. There is no defined respective programme in the modern Lithuanian literature, which cultivates ideas and canon of the new classicism, whereas criticism mentions similar trends from time to time, mentions the same names (there are discussions in Polish world of literature about a baby, the generation of young poets, nurtured by Polish classicism and post-modernism). In Lithuanian literature discussions about a conscious classicistic posture and literary reflection has started only recently, on the second decade of Independence, with more intensive reflections to Venclovas’s contribution to Lithuanian literature and searching for conscious relationship forms between modern Lithuanians and creative works of Polish and Russian classicists. From this perspective it is important to stress Milošas‘s and Venclovas‘s (and Brodskis‘s via them) writings arrival or return to the Lithuanian literary world. All these poets are contemplated in aesthetic and critical texts, and incorporated in the field of poetry via inter-texts and quotations and motives of epigraphs and biographies. This especially applies to Marčėnas poetry, in which the mentioned authors epitomise a particular poetry school. Milinauskaitė reflected Szymborska‘s poetic traditions her own way, whereas Platelis synthetized creative experience of Thomas Stearns Eliot (1888–1965), Milošas and Venclova.

• Miłosz i Mickiewicz : poezja wobec tradycji / Lidia Banowska. Poznań : Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 2005. 300 p.
• Pozityvizmo pabaiga, arba Apie nemeilę literatūros teorijoms / Aušra Jurgutienė. Metai. 2007, Nr. 10, p. 83-89.
• Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai / Donata Mitaitė. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. 223 p., [8] iliustr. lap.