The Writer in the post-soviet state: trends in self-interpretation

LTŠiame straipsnyje aptariamos pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį (1990–2000 metais) išryškėjusios lietuvių rašytojų kultūrinės laikysenos – tokios, kokios jos buvo sukonstruotos pačių literatų viešuosiuose tekstuose ir diskusijose. Autorė remiasi prancūzų literatūros sociologo Pierre‘o Bourdieu idėjomis, kad menininkas yra savotiškas kolektyvinis socialinis agentas, kuris kovoja už savo teritoriją, ir konkuruoja su ekonomine ir politine galia. Bourdieu manymu, rašytojo įvaizdžio skirtumai veikia kolektyvinį rašytojų profesinės bendruomenės gyvenimą ir grupių varžytuves, stengiantis įtvirtinti savąjį supratimą, kas yra „tikrasis“ menas ir kurie kūrėjai gali vadintis „tikraisiais“ menininkais. Požiūrių į rašytojo darbą, kūrybos prigimtį, savąją profesinę bendruomenę visumą galima pavadinti kultūrine savivoka. Tai tokia savęs suvokimo forma, kai sąmoningai tapatinamasi su konkrečios kultūrinės grupės bendromis vertybėmis ir praktikomis. Laikysenos interpretacijų ieškoma pirmiausia ne literatūros kūriniuose, bet įvairiuose kituose rašytojų tekstuose: straipsniuose, pokalbiuose, esė. Tiesiogiai rašytojo profesiją aptariančių tekstų gausa pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį liudija, kiek daug svarstyta siekiant susivokti naujoje situacijoje, derinant ankstesniuosius kultūrinės tapatybės modelius ir naujos laikysenos poreikius, kylančius dėl kintančios socialinės padėties. Šiandieninio rašytojo paveikslą sudaro daugybė vis kitaip derinamų įvaizdžių.Reikšminiai žodžiai: Asmenybė; Interpretacijos; Kultūrinė atsakomybė; Menininkai prefesionalai; Moderni valstybė; Pierre Bourdieu; Postsovietinė valstybė; Rašytojas; Tendencijos; Artists Professionals; Modern State; Pierre Bourdieu; Responsibility of Culture; Self-interpretation; The post-soviet state; Trends; Writer.

ENThe following article analyzes the public discourse from 1990-2000 of Lithuanian writers about their professional group in a post-Soviet state. The author draws on the ideas of the sociology of literature, specifically Pierre Bourdieu, with regard to artist as a collective social agent, who struggles for his (her) territories, and competes with economic and political power. The article discusses how changes in political systems affect the self-image of writers, which aspects are important in defining one's place and feelings, and what arguments are posed in order to solidify a more stable status. During the period of Sąjūdis (national reform movement), political activities were considered an obligation of writers; though, an alternative view echoed the value of artistic work. Eventually the decision, in terms of the state, lost its earlier significance, and the relationship with concrete institutions and financial support became important. Romantic and national arguments were replaced by an appeal to the modern state with its responsibility of culture and a European practice. Writers chose as their main strategy to create a legal relationship model with the state, initiating laws that would define the artistic professions and consolidate them as a unique group in society. An integral change was the realization of writers that they are themselves active in society, are capable of participating in debates with the state. [text from author]

• Lietuvių proza: krizė ar atsinaujinimas : lūžio ir pervartų laikas. 1989-2002 / Jūratė Sprindytė. Darbai ir dienos. 2002, t. 31, p. 37-54.
• Moterų literatūra ir požiūris į ją Lietuvoje po 1990 metų / Solveiga Daugirdaitė. Feminizmas, visuomenė, kultūra. 2002, 4, p. 106-115.