The Present of past things: transformations of Lithuanian historical discourse

LTLietuvos istorinis diskursas buvo suformuotas tautinės tradicijos, pasaulinės literatūros tendencijų, ir, be jokios abejonės, konkrečių to laikmečio visuomenės sąlygų. Šio straipsnio tikslas – pateikti diachroninę ir sinchroninę lietuvių istorinės literatūros, pirmiausia romano, analizę ir aptarti svarbiausius šios literatūros rūšies bruožus. Lietuvos geopolitinė situacija tarp Rytų (Rusijos, kitų Rytų slavų) ir Vakarų (Lenkijos, Vokietijos) yra nuolatinis lietuvių sąmonės topas, išugdytas nuo Viduramžių ir kone permanentiškai, su įvairiausiomis variacijomis tęsiamas iki mūsų dienų. Literatūroje, parašytoje tarpukariu (1918–1940 metais), buvo pabrėžiamas tautinis savitumas, kuris skatino visuomenę didžiuotis savo istorija. Ši nuostata buvo stipriai įtakota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto 500 metinių minėjimo 1930 metais, ir šiai progai skirto literatūrinio konkurso. Laiko perspektyva sufokusuoja, išryškina, padeda atpažinti daugybę istorizmo modifikacijų, kurios būdingos literatūrai, kuriamai po 1990 metų. Šiandieninio istorizmo svarbiausios paradigmos siejasi su tautinių mitų kūrimu (kaip būtų galėję būti), neva archeologiniais dokumentais ir individualiais jų perfrazavimais, taip pat – naujomis interpretacijomis, kvestionavimu, o galop – dekonstravimu. Straipsnyje analizuojama Vinco Pietario, Antano Vienuolio, Juozo Kralikausko, Petro Dirgėlos, Sauliaus Šaltenio, Gintaro Beresnevičiaus ir kitų kūryba.Reikšminiai žodžiai: Dabartis; Ironija; Istorinis diskursas; Koliažas; Nacionalizmas; Postsovietinė lietuvių literatūra; Praeitis; Romanas; Tautinės tradicijos; Vytautas Didysis, 1350-1430 (Vytautas the Great); Collage; Historical discourse; Irony; National traditions; Nationalism; Novel; Past; Post-soviet Lithuanian literature; Present; Vytautas the Great.

ENLithuanian historical discourse was formulated by the national tradition, world literature trends and, without any doubts, particular conditions of the then society. The aim of this article is to present diachronic and synchronic analysis of Lithuanian historical literature, novel in the first place, and discuss the man features of this type of literature. Lithuanian geopolitical situation between the East (Russia, other Eastern Slavic countries) and the West (Poland, Germany) is a constant top of Lithuanian consciousness, acquired from the Middle Ages and rather permanently with various variations continued till present days. Literature written in the interwar period (1918-1940) accentuated national idiosyncrasy which encouraged society to be proud of its history. This notion was strongly influenced by the celebration of the 500th anniversary of Vytautas, the Grand Duke of Lithuania, in 1930 and the literature competition organised for this occasion. Time perspective focuses, highlights and helps to identify plenty of modifications of historicism which are characteristic to literature written after 1990. The main paradigms of the current historicism are related to the creation of national myths (what the situation might have been), purportedly by archaeological findings and their personal rehash, as well as new interpretations, questioning and, finally, deconstruction. The article analyses the works of Vincas Pietaris, Antanas Vienuolis, Juozas Kralikauskas, Petras Dirgėla, Saulius Šaltenis, Gintaras Beresnevičius and others.