Įvaikinimo teisinio reguliavimo problemos Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje

LTStraipsnyje nagrinėjamos aktualios žmogaus teisių apsaugos problemos, su kuriomis susiduriama teisiškai reguliuojant įvaikinimo santykius: teisė įvaikinti, tikrųjų (biologinių) tėvų teisės įvaikinimo atveju, įvaikinimo paslaptis (konfidencialumas) ir tinkamas įvaikinimo procesas. Pasakytina, kad reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo atsižvelgti inter alia į savo tarptautinius įsipareigojimus pagal Europos žmogaus teisių konvenciją. Tai reiškia, kad valstybė privalo nuolat sekti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir įgyvendindama tarptautinės teisės viršenybės principą atitinkamai derinti nacionalinius įstatymus bei jų taikymo praktiką. Remiantis Teismo praktikos analize straipsnyje teigiama, kad kompetentingų valstybės institucijų priimtas įvaikinimo aktas ipso iure sukuria ryšį, saugomą Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio. Ši aplinkybė tampa itin svarbi svarstant įvaikinimo pagrįstumo ir biologinių vaiko tėvų teisių klausimus įvaikinimo atveju. Daroma išvada, kad siekiant išvengti socialinės inžinerijos pavojaus vaikui kitos šeimos (įtėvių) gali būti ieškoma tik po to, kai įrodomas visiškas biologinių tėvų netinkamumas ar negalėjimas juo rūpintis.Be to, įvaikinimo bylose išskirtinė reikšmė turi būti teikiama paties vaiko nuomonei. Šis kriterijus iš esmės gali būti laikomas valstybės veiksmų atitikties Europos žmogaus teisių konvencijos reikalavimams garantu. Straipsnyje taip pat analizuojami didelio rezonanso sulaukę Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose, kuriose buvo vertinami asmens tinkamumo įvaikinti kriterijai ir įvaikinimo paslapties apsaugos klausimai. Daroma išvada, kad šiose srityse aiškių gairių Europos Žmogaus Teisių Teismas iki šiol nėra nustatęs: valstybėms paliekama gana didelė vertinimo ir veiklos laisvė, jei jų priimti sprendimai yra grindžiami vaiko teisių ir interesų apsauga. Tačiau Europos teisė nuolat derinama, tad manytina, kad ši laisvė ateityje gali būti siaurinama. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (European Convention on Human Rights and Fundamental Freedoms); Vaiko teisės; Įvaikinimas; Žmogaus teisės; Adoption; Children rights; European Convention on Human Rights; Human rights.

ENArticle deals with the most important problems of human rights’ protection in regulating adoptions: the right to adopt, the balance between the interests of biological and adoptive parents, the confidentiality of adoption and due process requirements for adoption. The author suggests that national legislator must pay due attention at State’s responsibilities under various international human rights instruments inter alia European Convention on Human Rights. Consequently case – law of the European Court of Human Rights must be monitored permanently and necessary amendments introduced in national law timely. The author suggests that adoption creates a link between adopted child and adoptive parents which falls within the concept of "family life" rather than "private life" under Art. 8 ECHR. This assumption is of primary importance while dealing with the question of legitimacy of adoption. It also should be used while resolving tensions between biological and social parenthood in case of adoption. To avoid social engineering, the State should start searching for a new family only after demonstrating an absolute incapability or reluctance of natuaral parents to look after child.The second aspect of adoption revealed in this article – due attention to child’s views and wishes during adoption process, starting from decision to put a child on the list of prospective adoptees’ and finishing at the implementation of decision on adoption. This criteria could be deemed as a serious indicator of State decicions’ compatability with the European Convention on Human Rights. The article also deals with various aspects of eligibility/suitability to adopt as well as with the question of confidentiality of adoption. The most important decisions of the European Court of Human Rights are revealed and discussed here. The conclusion is drawn, that both questions are generally linked to States’ margin of appreciation as far as the State can demonstrate, that it’s decision is based on the best interest of the child. The author suggests, that the margin of appreciation can be narrowed here as the process of harmonisation of adoption laws is gaining momentum in Europe. [From the publication]