Pilis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse: statusas ir pavaldumas

LTStraipsnyje siekiama aptarti pilies kaip statuso ir pavaldumo išraiškos problemą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. pab. – XVI a. pirmojoje pusėje. Teigiama, kad pilis buvo viena iš monopolinių valdovo regalijų. Vakarų Europoje iki vadinamojo feodalinio susiskaldymo pilys priklausė išimtinai valdovui. Centrinei valdžiai prarandant įtaką ir turėtą valdžios įtvirtinimui būtiną ryšių tinklą, buvusieji valdovo vietininkai perėmė pilis ir joms pavaldžias teritorijas į savo tiesioginę priklausomybę. Kaip šio proceso išdava, vyko negrįžtamas procesas: centrinė valdžia taip ir nesugebėjo galutinai susigrąžinti buvusių jai pavaldžių pilių su pastarosiose įsitvirtinusiais didikais. XII a. pr. jie pradėjo save kildinti nuo pilies ir žemės. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvuosiuose šaltiniuose galima aptikti netiesioginių užuominų apie pilies kaip regalijos reikšmę. Suvokiant pilį kaip išskirtinį ir simbolinį galios reprezentantą, galima teigti, kad pirmosios normatyvinės užuominos randasi netrukus po 1385 m. Krėvos unijos Jogailai duotų raštiškų vasalinių ištikimybės priesaikų metu. Vis dėlto, gana problemiška nustatyti lūžį, kada šios monopolinės regalijos disponavimas pasislinko besiformuojančios diduomenės link.Šis procesas Vakarų Europoje sietinas su feodalinio susiskaldymo laikotarpiu, tuo tarpu Vidurio Rytų Europoje, sykiu ir LDK žemėse, tai nėra susilaukę didesnio istorikų dėmesio. Kalbant konkrečiai apie LDK, pirmiausiai derėtų aiškiai atskirti skirtingas ją sudariusių žemių raidos trajektorijas. Apie kokybiškai kitokį diduomenės pilių radimosi etapą, o tiksliau – pilies tapimą integralia diduomenės žemėvaldos ir statuso dalimi – reikia kalbėti, žvelgiant į XVI a. pradžią. Šiuo laikotarpiu šaltiniuose pasirodo svarbiausioms LDK didikų giminėms priklausiusios pilys. [...] Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija pagal pilių raidos skirtumus skirstytina į tris regionus: Lithuania propria, Žemaitiją ir rusėniškąsias žemes. Lithuania propria kaip valdovo domene buvo tankiausiai išvystytas pilių ir dvarų tinklas. Žemaitija buvo archajiškiausia ir menkai integruota valstybės dalis. Tik Nemuno gynybinės sistemos pilys aiškiai rodė didžiojo kunigaikščio valdžią šioje teritorijoje. Tuo tarpu valstybės rusėniškosiose teritorijose egzistavo atskirų kunigaikščių pilys. Todėl didžiojo kunigaikščio tikslas, panaudojant įvairias priemones, buvo LDK teritorijų centralizacija. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: LDK Rusia; LDK didikai; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL), Lietuvos didysis kunigaikštis; Lithuania propria; Pilis; Pilys; Žemaitija (Samogitia); Castles; Grand duke of Lithuania; Lithuania propria; Nobility; Russia of GDL; Samogitia; The Grand Duchy of Lithuania; The castle.

ENThe article attempts to discuss the problem of the castle as an expression of status and jurisdiction in the Grand Duchy of Lithuania in the late 14th - first half of the 16th centuries. The castle is understood in the article as the ruler's monopolistic regalia. In Western Europe up until the so-called feudal fragmentation, castles belonged exclusively to the ruler. When the central authorities lost their influence and the communications network necessary for their consolidating power, the ruler's former local representatives assumed direct control of the castles and the territory they controlled. As an outcome of this process, an irreversible process occurred: the central authorities were unable to conclusively regain the castles formerly under their control or the aristocrats who had established themselves in them. At the turn of the 12th century, these aristocrats began to raise themselves from the castles and lands. It is possible to discover allusions about the significance of a castle as regalia in the early sources of the Grand Duchy of Lithuania. By perceiving the castle as an exceptional and symbolic representation of power, it is possible to assert that the first normative references are found soon after 1385 Union of Kreva in the written oaths of fealty given to Jogaila. Nevertheless it is fairly difficult to determine the turning point when the disposal of this monopolistic regalia moved towards the still forming high aristocracy.This process in Western Europe should be connected with the period of feudal fragmentation, while in Central Eastern Europe and at the same time in the lands of the GDL, it has not received great attention from historians. In speaking specifically about the GDL, it is suitable to first of all clearly distinguish the different trajectories in the development of the lands comprising it. It is necessary to talk about the stage of the appearance of the castles of the high aristocracy, or more precisely the transformation of the castle into an integral part of the high aristocracy's land holdings and status, by taking a look at the turn of the 16th century. The sources from this period show the main GDL castles as belonging to the relatives of the high aristocracy. [...] It is emphasized that it is possible to distinguish three castle regions in the Grand Duchy of Lithuania: Lithuania propria, Samogitia, and the Ruthenian territories, which differ in their development. Lithuania propria is perceived as the territory, which had the most densely developed network of castles and manors and in which the domains of the grand dukes were concentrated. Samogitia was the most archaic part of the state with the most weakly developed state structures. Only the defensive system of Nemunas castles very clearly manifested the authority of the grand duke in this territory. Meanwhile a series of duchies existed in the state's Ruthenian territories. Therefore the goal of the grand duke was to centralise the separate power centres using various means. [text from author]