Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI-XVII amžiaus dvikalbis tekstas: adresatas ir kalbinė raiška

LTStraipsnyje svarstoma, ar gana gausūs XVI-XVII a. dvikalbiai tekstai yra adekvatūs, ar tai vertimas iš vienos kalbos į kitą, ar abu tekstai laikytini originaliais ir savarankiškais. Išsamiai analizuojama XVI a. publicistui Elijui Pilgrimovijui priskiriama poemelė Philopatris ad senatum populumque Lituanum, turintis dvi dalis – lotyniškąją ir lenkiškąją. Konstatuojama, jog lotyniškoji dalis, paremta antikinės literatūros frazeologija, mitų aliuzijomis, yra universalesnė abstraktesnė. Ji skirta išsilavinusiems didikams ir inteligentijai. Lenkiškame tekste antikinės sąvokos keičiamos konkretesniais, liaudiškais posakiais, pasakojimas intymesnis, emocionalesnis. Tokią kalbinę diferenciaciją patvirtina ir proginė to meto kūryba, atskleidžianti dar kitokių dvikalbio kūrinio savitumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Raštija, lietuvių; Dvikalbis tekstas; Lenkų kalba; Lotynų kalba; Writings of the Grand Duchy Lithuania; Bilingual text; Polish; Latin languages.

ENIt is considered in the article whether quite numerous bilingual texts of the 16-17th centuries are adequate, whether they are translations from one language to another, or whether both texts are considered to be original and independent of each other. Philopatris ad senatum populumque Lituanum, a poem attributed to Elijas Pilgrimovijus, a 16th-century journalist, is thoroughly analysed. It has two parts – a Latin and Polish one. It is stated that the Latin part, which is based on the phraseology of the classical literature and allusions to myths, is a more universal and more abstract one. It is intended for educated noblemen and the intelligentsia. In the Polish text, the classical notions are substituted with more concrete folk expressions; the narrative is more intimate and emotional. Such linguistic differentiation is also confirmed by the occasional works of those times, which reveals the individuality of the bilingual work.