Lithuanian children in the Gulag : deportations, ethnicity and identity : memoirs of children deportees, 1941-1952

LTMoksliniuose tyrimuose apie sovietų vykdytas deportacijas, vaikų klausimui yra skirtas labai mažas dėmesys. Gulago istorijoje vaikai retai būdavo sovietinio represinio aparato taikinys. Dažniausiai jie sulaukdavo tokio likimo kaip ir jų giminės – ,,socialistinės valstybės priešai“. Istorikas, tiriantis vaikų deportacijas Sovietų sąjungoje, yra pribloškiamas padaryto nusikaltimo masto ir beprasmiškumo. Paprastai vaikų kančios yra panaudojamos kaip brutali iliustracija ir kaltinimas stalinizmo sistemai. Tai priskiriama prie kolektyvinių kančių tekstų. Vis dėlto individualūs vaikų balsai tarp kitų sovietų aukų yra retai girdimi. Išskirti vaikus iš kitų aukų grupės ir tirti jų išgyvenimus skatina jų patirties unikalumas, t. y. tai, kad jie susidūrė su ištrėmimu, būdami labai jauno amžiaus ir dar nespėję pilnai integruotis į savo gimtąją visuomenę. Tremtyje vaikų tapatybės ir vertybės buvo mažiau išgrynintos, nei jų suaugusiųjų giminaičių. Labiausiai pažeidžiama aukų grupė – deportuoti vaikai – pasitarnauja kaip svarbus tyrimo objektas stengiantis išsiaiškinti, kaip priverstinis perkėlimas sąlygoja socialinį elgesį, psichologiją ir šiuolaikinės visuomenės vertybes. Viena iš šio straipsnio prielaidų – vaikai neturi būti laikomi tik kaip totalitarinės valstybės nekaltos aukos ar kita neturinti balso subgrupė, bet ir kaip legitimuotas socialinis veiksnys. Per 1941–1951 m. laikotarpį iš Lietuvos buvo ištremta 30 700 vaikų jaunesnių nei aštuoniolikos metų amžiaus. Keliamas tikslas ištirti jų likimą tremtyje ir išanalizuoti ryšį tarp deportacijos ir etniškumo.Reikšminiai žodžiai: Amnestija; Identitetas; Tautinė tapatybė; Masinė deportacija; Reintegracija; Stalinizmas; Tremtiniai vaikai; Tremtinių atsiminimai; Tremtis; Vaikai; Amnesty; Children; Deportees memories; Deportees-children; Exile; Identity; Lithuanian national identity; Mass deportations; Reintegration; Stalinist system.

ENThe issue of the life of children during the deportations by the Soviet regime has attracted little academic attention so far. In the history of Gulag, the focus of Soviet repressive authorities was rarely placed on children. Their fate usually coincided with the fate of their families – they were considered “enemies of the socialistic state”. The historian researching deportations of children in the Soviet Union was shocked with the scopes of the crimes. Usually, sufferings of children are used as a brutal illustration and accusation of the Stalinist system. They are attributed to collective texts of sufferings. However, individual voices of children are rarely heard among other victims of the Soviet regime. The uniqueness of children’s experience, i.e. the fact that they faced deportations when very young and not integrated into their native community, encourages the author to distinguish them among other groups of victims and analyse their experiences. The identities and virtues of children in exile were less purified than those of their adult relatives. The most vulnerable groups of victims, i.e. deported children, serve as an important object of the research seeking to find out the way deportations determine social behaviour, psychology and values of the modern society. One of the statements of this article is that children should not be regarded as innocent victims of the totalitarian states, but as a legitimised social factor. Over the period from 1941 to 1951, 30700 children under 18 years of age were deported from Lithuania. The article aims to analyse their fate in exile and the relation between deportation and ethnicity.