Delving the nightmare of Ričardas Gavelis's "Vilniaus Pokeris"

LTStraipsnyje, remiantis C. G. Jungo psichoanalizės teorija, pagal kurią pažinti save galima tik panirus į tamsias pasąmonės gelmes, pasineriama į Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ košmarą. Straipsnio autorius, perteikdamas įspūdį, kurį jam sukelia Gavelio portretinė nuotrauka (atspindžiai akinių stikle, nosis ir kt.) ir įsivaizduojamai atverdamas duris į bauginančią tamsiąją pusę, asociatyviniu principu apžvelgia atskirus rašytojo romano aspektus. Gavelis atsiskiria nuo platoniškosios sielos, kaip grynojo intelekto, atsieto nuo emocijų ir intuicijos, sampratos. Visi keturi „Vilniaus pokerio“ pasakotojai yra šešėlio žmonės ne tik sovietinio laikotarpio bet ir apskritai – bet kokios visuomenės – kontekste. Jie visi skirtingais būdais ieško tiesos ir prasmės ir kiekvienas suvokia, jog neturi vietos pasaulyje. Nemažas dėmesys skiriamas romane regimai mizoginijai, kuri, autoriaus teigimu, yra neatsiejama lietuvių patriarchalinės kultūros dalis. Visi trys pagrindiniai moters prototipai romane – motina žemė Stefa, seksualioji dievaitė Lolita ir ragana Giedraitienė – labai gerai pažįstami ir amerikietiškajai visuomenei iš tų laikų, kai feminizmas buvo teisingiausi politinė laikysena; tokioje aplinkoje išaugusi naujoji karta jam puoselėja dvilypius jausmus. Romano aplinka persmelkta įrimo ir puvimo, bet vis dar keistai gyvybinga. Gavelio romane, kaip ir realiame gyvenime, apstu nesusikalbėjimo, neišsisakymo, paskutiniu momentu, lyg tikslingai, nutrauktų svarbių pokalbių. Pasakojimo prieštaravimai ir sudėtingumas neleidžia tikėtis nei lengvų atsakymų, nei optimistiškos pabaigos.Reikšminiai žodžiai: "Vilniaus pokeris"; C.G.Jung; Košmaras; Lietuvių kultūra; Naratyvai; Pagonybė; Pasakotojas; Pasaulis; Ričardas Gavelis; Romanas; "Vilniaus pokeris"; C.G.Jung; Lithuanian culture; Narratives; Narrator; Nightmare; Novel; Paganism; Ričardas Gavelis; World.

ENThis article plunges into analysis of a nightmare of “Vilniaus pokeris” [Vilnius Poker] by Ričardas Gavelis based on psychoanalysis theory by C.G. Jung in accordance to which self-knowledge is only achievable by plunging into the deep abyss of conscious. By conveying an impression of Gavelis’s photograph (reflection is the lenses of his glasses, nose, etc.) and by imaginary opening the door to a frightening dark side the author of the article, using a principle of association, reviews individual aspects of the novel. Gavelis separates from the concept of platonic spirit as a pure intellect unrelated to emotions and intuition. All four narrators of “Vilniaus pokeris” are “shadow people” not only in the Soviet context but in the context of the society in general. They all are looking for truth and meaning in their own ways and they all understand that they have no place in this world. Misogyny which is so obvious in this novel and which, in accordance to the author, is an inherent part of the patriarchal Lithuanian culture receives a lot of attention. All three main female prototypes in the novel – mother Earth Stefa, sexy diva Lolita and witch Giedraitienė – are also very well known to the American society from the times when feminism was deemed the most appropriate political stance; a new generation who grew up in this atmosphere has dual feelings towards it. The atmosphere of the novel is transfused with decay and rotting but still strangely viable. Just like in real life this novel teems with misunderstandings, with untold, with important conversations that are dropped at the last moment as if with a purpose. Contradictions in the narrative and its complexity give neither easy answers nor an optimistic ending.