Rektorių retorika : VU mokslo metų pradžios kalbos

LTRetorika, gimusi kaip argumentavimo menas, buvo supaprastinta iki gražaus kalbėjimo meno, kol XIX a. išnyko. Antikos laikais atsiradusi kaip kalbos konstravimo teorija, XX a. ji atgimė kaip pasakytų kalbų analizės teorija. Remiantis argumentacine (Aristotelio) retorikos teorija, straipsnyje atliekama trijų Vilniaus Universtiteto rektorių mokslo metų pradžios kalbų analizė. Sovietiniais laikais sakytos J. Kubiliaus kalbos yra pedagoginiai pamokslai, kuriuose ginamos klasikinės, „konservatoriškos” vertybės, paremtos tradicine hierarchija tarp Mokytojo ir mokinių. Jos atitinka to meto politinės sistemos modelį: stovintys ant žemesnių socialinių laiptelių turi paklusti viršesniųjų nurodymams. Su Nepriklausomybės pradžia rektoriumi tapęs R. Pavilionis kuria idealistinį ir pseudosakralų diskursą. Savo kalbose, kurios laikui bėgant virsta atvirai kovingu politiniu diskursu, jis iškyla kaip revoliucionierius, permainų pranašas. Rektorius akademinę tribūną išnaudoja netgi rinkiminei propagandai. Kairuoliškas liberalizmas Pavilionio kalbose atskiedžiamas populistinėmis ir anarchistinėmis gaidomis. Universiteto santykis su politine šalies valdžia atsiskleidžia kaip atvirai konfliktiškas, priešiškas. Paskutiniųjų metų rektoriaus B. Juodkos kalbos – tai reklaminio, komercinio tipo diskursas, atspindintis vis labiau didėjančią ekonominę konkurenciją. Čia kairuoliškas, vietomis atvirai materialistinis-pragmatinis ir kartu liberalistinis diskursas vengia bet kokių radikalių kraštutinumų ir diplomatinėmis gudrybėmis siekia taikios komercijos tiek su studentais, tiek su valdžia. [Iš leidinio]

ENRhetoric, initially conceived as an art of argument, was later simplified to beautiful speaking, until it disappeared in the the 19th century. In the Antique times, this discipline was understood as a theory of language construction, in the 20th century it was reborn as a theory of analyzing speeches. On the basis of argumentative (Aristotelian) rhetoric, the article analyzes speeches of three Vilnius University rectors delivered on the occasion of the beginning of the school year. Speeches delivered in the Soviet times by J. Kubilius are educational lectures defending classical, “conservative” values, based on traditional hierarchy of the Teacher and pupils. They correspond to the model of the political system at that time: those of lower social standing had to obey orders of those with higher standing. R. Pavilionis, who became a rector with the restoration of independence, creates idealistic and faux sacral discourse. In his speeches, which gradually turned into openly combative political discourse, he emerges as a revolutionary, a prophet of change. The rector used academic lectern for election propaganda. Rightist liberalism in his speeches is mixed with populist and anarchistic strands. The university’s relation with political leadership of the country is revealed as openly confrontational. Speeches of the latest rector – B. Juodka – constitute a discourse of advertising, commercial type reflecting ever increasing economic competition. Here, rightist, at times openly materialistic-pragmatic and liberalistic discourse, avoids any radical extremes and – with a help of diplomatic tricks – aspires to maintain peaceful commercial ties with students and the Government.