The Mystery of woman's life in modern Lithuanian women's poetry

LTŠiame straipsnyje apžvelgiama šiuolaikinių lietuvių poečių kūryba. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Salomėjos Nėries (1904-1945) moteriškosios savivokos tradiciją, kuria lietuvių moterų kūryba iš esmės rėmėsi iki pat XX amžiaus pabaigos, XXI amžiaus pradžios. Dvi ryškios lietuvių literatūros diasporos - krašto ir išeivijos - turėjo vieną tradicijos šaltinį, kurį skirtingai kultivavo. Straipsnyje teigiama, kad viena pirmųjų pokario metais išeivijoje debiutavusių lietuvių poečių, Birutė Pūkelevičiūtė (1923-2007) tokią tradiciją tęsė ir transformavo pakankamai drąsiai, sukurdama precedento neturintį ekspresyvų ir erotišką moterišką pasaulėvaizdį. Jos sukurto moteriškojo pasaulio pamatuose - Senosios Europos mito ir baltų religijos archetipai, topai, motyvai. Lietuvoje rašoma moterų poezija akcentavo jausmingąjį, lyriškąjį Salomėjos Nėries poezijos stilių. Poetės Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė modernizavo lietuvių literatūrą subtilia moteriška pasaulio jausena, tačiau savo idėjomis ir stiliumi jų kūryba negalėjo konfrontuoti su sovietmečio mąstymo ir stiliaus normomis. Drastiškesnių ir dramatiškesnių patirčių atsiranda visai šiuolaikinių poečių Onės Baliukonės (1948-2007) ir Gražinos Cieškaitės (g. 1951) kūryboje. Subtiliau, tačiau ne mažiau dramatiškus turinius atskleidžia Liūnės Sutemos (g. 1927) ir Nijolės Miliauskaitės (1950-2001) kūriniai. Galima tvirtinti, kad šiuolaikinė lietuvių moterų kūryba intensyviai užsiima moteriškojojo mito, įtvirtinančio moters-pasaulio, kuriančios motinos, kerštingos / atleidžiančios mylimosios, demiurges pasaulėjautą ir poziciją pasaulėvaizdyje. Šiam pasauliui būdinga nuolatinė metamorfozė ir atsinaujinimas, dramatinės įtampos ir katarsio, slaptosios ritualinių moters gyvenimo apeigų patirtys. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Feministinė kalba; Gyvenimas; Lietuviškasis mitas; Lietuvių moterų poezija; Mitas; Mąstymo strategija; Pasaulėvaizdis; Paslaptis; Tradicija; Šiuolaikinė lietuvių moterų poezija; Contemporary Lithuanian women's poetry; Feminist language; Life; Lithuanian myth; Lithuanian women's poetry; Mystery; Myth; Thinking strategy; Tradition; Worldview.

ENThe paper overviews the works of contemporary Lithuanian poetesses. The focus is shifted on the tradition of feminine self-perception of Salomėja Nėris (1904–1945), which was practically the basis of the works of Lithuanian women until the turn of the 20th–21st c. Two prominent Lithuanian literature diasporas – the one in Lithuania and the one in exile – had one source of tradition which they cultivated in different ways. The paper argues that one of the first Lithuanian poetesses to debut in exile after the war, Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2007), continued and rather boldly transformed this tradition, by creating an expressive and erotic feminine world-view without precedent. The foundation of her created feminine world is made of the archetypes, topoi and motifs of the Old European myth and Baltic religion. Women’s poetry written in Lithuania emphasised the emotional and lyrical style of Nėris’ verses. Poetesses Janina Degutytė and Judita Vaičiūnaitė modernised Lithuanian literature by a subtle feminine perception of the world; however, their works could not confront the norms of Soviet thinking and style. More drastic and dramatic experiences emerge in the works of contemporary poetesses Onė Baliukonė (1948–2007) and Gražina Cieškaitė (born in 1951). The works of Liūnė Sutema (born in 1927) and Nijolė Miliauskaitė (1950–2001) are more subtle yet reveal a dramatic content. It could be stated that they intensively explore the feminine myth that establishes the attitude and position of a woman-world, a creating mother, a revengeful/forgiving lover, a demiurge in a world-view. This world is characterised by constant metamorphosis and renewal, the dramatic experiences of tension and catharsis, and the secret experiences of the rituals of a woman’s life.