The Burden of 1941

LTKiekviena bendruomenė turi sakralią mitologiją ir ritualus, susijusius su istorine atmintimi ir minėjimais. Pagarbus atminimas ir įamžinimas nedera su kritiniu praeities apmąstymu, todėl prievartą ir mirtį atnešę istoriniai įvykiai visuomet išvirsta į nesutaikomų atminčių konfliktą. Istorijoje būta mažai momentų, kurie lietuviams keltų tokius prieštaringus jausmus kaip 1941 m. vasara ir ruduo. Tai laikas, kai vyko masinės sovietų deportacijos, nacių invazija, antisovietinis sukilimas ir holokaustas. Daugelis lietuvių ir žydų šį tragišką istorijos epizodą prisimena visiškai skirtingai, o politikai neretai dar pablogina situaciją pritardami vienai ar kitai supaprastintos istorijos versijai. Tiek lietuviai, tiek žydai jaučiasi Antrojo pasaulinio karo aukomis, tačiau kankinystės ir aukos leitmotyvas įšaldė abiejų pusių kolektyvinę atmintį taip, kad šiandien šios atmintys yra nejautrios naujiems įrodymams, pasirodžiusiems atsivėrus istorinių dokumentų archyvams. Straipsnyje siekiama suprobleminti eilę įsišaknijusių lietuvių kolektyvinės atminties momentų ir stereotipų, nagrinėjant 1941 m. birželio sukilimo, Lietuvos aktyvistų fronto, laikinosios vyriausybės ir policijos pajėgų veiksmus holokausto kontekste. Naujų tyrimų rezultatai prieštarauja bent dviejų kartų kolektyvinės atminties faktams. Nors nauji įrodymai ir argumentai visuomenėje bei akademiniuose sluoksniuose tebėra kvestionuojami, autorius teigia, jog vienintelis būdas palengvinti simbolinę 1941 m. naštą – ne vengti ar neigti praeitį, bet pripažinti ir priimti ją tokią, kokia ji yra.Reikšminiai žodžiai: 1941 metai; Antisemitizmas; Antisovietinis pasipriešinimas; Gelbėtojai; Holokaustas; Holokausto istoriografija; Istorijos našta; Kolektyvinė atmintis; Lietuvos Laikinoji vyriausybė (1941); Masinė prievarta; Nacistinė okupacija; 1941; Anti-Semitism; Anti-soviet revolt; Burden; Collective memory; Historiography of the Holocaust; History; Holocaust; Lithuania; Mass violence; Nazi invasion; Rescuers; The Holocaust; The Lithuanian Provisional Government.

ENEach community has sacred mythology and rituals related to historical memory and commemorations. A respectful memory and commemoration are incompatible with the critical reflection of the past, thus historic events that brought violence and death always lead to a conflict of contradictory memories. There were only very few moments in history that cause Lithuanians such contradictory feelings as the summer and autumn of 1941 do. This is the time when mass Soviet deportations, the Nazi invasion, the anti-Soviet uprising and the Holocaust took place. Many Lithuanians and Jews remember this tragic episode of history in a completely different way, and politicians often make the situation even worse by agreeing with one or another version of a simplified story. Both Lithuanians and Jews feel as though they are the victims of World War II, but the motif of martyrdom and victimhood has frozen the collective memory of both sides and made these memories insensitive to new evidence that emerged from the archives of historical documents. The article aims to question a number of deep-rooted moments and stereotypes of Lithuanian collective memory, by analysing the actions of the uprising that took place in June of 1941 as well as that of Lithuanian activists front, interim government and police forces in the context of the Holocaust. The results of new studies are at odds with the facts of at least two generations of collective memory. Although new evidence and arguments in the society and academic circles are still being questioned, the author claims that the only way to lighten the symbolic burden of 1941 is not to avoid or deny the past, but to recognize and accept it as it is.

• Politikos mokslai / Political sciences
• Istorija / History