Abipusis veikos baudžiamumas kaip ekstradicijos leistinumo sąlyga

LTStraipsnyje bandoma įvertinti abipusio veikos baudžiamumo taisyklę (toliau – taisyklę) ekstradicijoje. Pagrindinis dėmesys skiriamas taisyklės atsisakymo problemai. Autorius pritaria nuomonei, kad, nors ši taisyklė pripažįstama pagrindine ekstradicijos leistinumo sąlyga daugumoje nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų, tačiau kartu ji yra ir viena iš labiausiai kritikuojamų ekstradicijos sąlygų. Taisyklės oponentų argumentų analizė rodo, kad abipusio veikos baudžiamumo sąlyga negali garantuoti prašomosios valstybės interesų. Be to, taisyklės atsisakymas užtikrintų ekstradicijos santykių valstybių dalyvių prisiimamų įsipareigojimų turinio, o ne formos tapatumą. Tačiau taisyklės atmetimas gali būti nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos požiūriu. Ekstradicija dėl veikos, kuri ekstradiciją vykdančioje valstybėje negalėtų būti pripažinta nusikalstama, pati savaime nepažeidžia žmogaus teisių. Tokiu atveju garantuojama, kad asmenys, kurių ekstradicijos yra prašoma, nebus diskriminuojami asmenų, padariusių tapačias veikas pagal prašomosios valstybės materialinę jurisdikciją, atžvilgiu. Todėl autorius daro išvadą, kad abipusio veikos baudžiamumo taisyklė turi būti palaikoma, ieškant būdų pašalinti jos taikymo trūkumus. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Ekstradicija; Abipusis veikos baudžiamumas; Extradition; Double criminality.

ENArticle is devoted to the analysis of double criminality rule in extradition. The main attention is paid to the problem of rejection of the rule. The author acknowledges that even though the double criminality rule is considered as a basic condition for extradition in the great majority of national and international legal instruments it does attract wide and heavy criticism. The analysis of the arguments laid against the rule shows that double criminality can not be considered as a guarantee of the interests of the requested State. Moreover, the rejection of the rule would help to ensure the interests of the State to the higher degree while guaranteeing material (instead of formal) identity of the undertakings in extradition treaties. However rejection of the double criminality rule would not be acceptable form the point of view of human rights protection. Extradition for an act (or omission) that is not punishable in the requested State would contravene the basic principle of formal justice. In that case treatment of the person extradited would not be equal to the treatment of persons that have committed identical acts (or omissions) in the sphere of material jurisdiction of the requested State. Therefore the author comes to the conclusion that double criminality rule should be maintained while searching for methods to eliminate shortcomings of its application. [From the publication]