Autorinė teisė pagal Lietuvoje galiojusius carinės Rusijos civilinius įstatymus

LTAutorinės teisės subjektas buvo autorius ir jo teisių perėmėjai. Autorinė teisė buvo suvokiama kaip išimtinė autoriaus teisė kurti ir platinti kūrinius, nepažeidžiant įstatymų ir teisėtai įgytų privačių asmenų teisių. Kartais autorinė teisė buvo pripažįstama ir ne autoriams: rinkinių sudarytojai (liaudies dainų, patarlių, pasakų ir pan.) turėjo autorinę teisę į tuos rinkinius 50 metų nuo jų išleidimo. Lietuvoje autorinė teisė buvo pripažįstama: Lietuvoje išleistų kūrinių visiems autoriams ir jų teisių paveldėtojams, nesvarbu, kieno jie valdiniai; užsienyje išleistų kūrinių autoriams – Lietuvos piliečiams ir jų teisių perėmėjams, nepaisant kieno jie valdiniai; visiems autoriams neišleistų kūrinių ir jų teisių perėmėjams, nesvarbu, kieno jie valdiniai ir kur yra jų kūriniai. Autorinės teisės objektas buvo literatūros kūrinys, atitinkamai apiformintas ir skirtas visuomenei naudotis. Autoriaus teisė apėmė : literatūros kūrinius, tiek rašytinius, tiek žodinius; muzikos kūrinius; dailės kūrinius; fotografijos ir panašius kūrinius. Autorinių teisių turinį sudarė autoriaus teisės į savo kūrinį: išskirtinė teisė išspausdinti, dauginti veikalą ir jį platinti. Dramos kūrinių atlikimas priklausė išskirtine teise autoriui. Autoriaus teisė galėjo pereiti sutartimi, testamentu ir įstatyminiu paveldėjimu. Autoriaus teisė negalėjo būti ieškinio dalykas, autoriui esant gyvam, o po jo mirties – be paveldėtojų sutikimo. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Autorinė teisė; Carinė Rusija; Copyright law; Czarist Russia.

ENThe subject of the copyright was the author and his successors. The copyright was conceived as the right of the author to create and distribute his creation without infringement of laws and rights lawfully acquired by private persons. In individual cases, the copyright was also recognised with respect to non-authors: compilers of collections of folk songs, proverbs and fairy-tales. They had the copyright to such collections for 50 years from their publication. In Lithuania the copyright was recognised: with respect to creations published in Lithuania - to all authors and their successors, irrespective of their dependence; with respect to creations published abroad - to authors who were citizens of Lithuania and their successors, irrespective of their dependence; with respect to non-published creations - to all authors and their successors, irrespective of their dependence and location of their creation. The object of the copyright was a creation of appropriate form which was meant for public use. The copyright embraced: written and oral literary works; music works; art creations; photographic works. The contents of the copyright included a number of rights of the author to his creation: the exclusive right to publish, copy and distribute his creation. The performance of drama works was the exclusive right of the author. The copyright could be assigned on the basis of agreement, will, hereditary succession. The copyright could not the subject-matter of a suit without consent of the author if he was alive and without consent of his successors after his death. [From the publication]