Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga Vilniaus krašte 1920-1939 metais: lenkiško paveldo saugos modelio raiška

LTNemaža dalis pasaulio šalių dėl įvairių politinių interesų per savo gyvavimo laikotarpį buvo aneksuotos kaimynių. Tuomet neretai naujovės kultūrinėje inkorporuotos šalies sferoje taikytos su tam tikromis išlygomis. Lietuvos istorijoje irgi figūruoja tam tikrų dalių ar laikotarpių inkorporacijos faktų. 1920-1939 m. Lietuvos sostinė Vilnius ir aplinkinis kraštas buvo aneksuoti kaimynės Lenkijos ir traktuoti kaip šios valstybės dalis. Šis faktas palietė įvairias visuomeninio gyvenimo sritis; straipsnis skirtas vienai tokių sričių – paveldosaugai, konkrečiai nekilnojamojo kultūros paveldo grupei, lenkiškojo apsaugos modelio raiškai ir praktikai Vilniaus krašte apibrėžti. Autorė, atsiribodama nuo negatyvaus aneksijos politinio vertinimo, apžvelgia tuometinės valdžios politines vertybes ir paveldo apsaugos tradicijas, lėmusias arba apibrėžusias taikomo modelio motyvus ir pasekmes Vilniaus krašte. Toks paveldosaugos modelis Lenkijos aneksuotam kraštui tapo naujove. Naujovės buvo diegtos ne tik praktinėje veikloje, taip pat buvo persvarstyta paveldosaugos samprata ir patirtis. Nekilnojamojo turto paveldosauga pakilo į naują lygį: naujai apibrėžtos nekilnojamosios vertybės, sukurta teisinė bazė, įsteigta pirmojo oficialaus pareigūno – konservatoriaus tarnyba.Du teisiniai paveldo apsaugos aktai buvo ne tik naujovė Vilniaus krašte ir Lenkijoje, bet savo intencija pranoko 1964 m. Venecijos chartiją, dažnai vadinamą pirmuoju oficialiu kompleksinės paveldo apsaugos dokumentu. Miesto struktūra, kraštovaizdis ir gamtos paveldo pripažinimas taip pat tapo svarbiomis kryptimis; tai įgavo ne vien deklaratyvią, bet ir praktinę išraišką, vėliau virtusią tradicija. Vilniaus krašto nekilnojamojo paveldo apsauga Lenkijos aneksijos laikotarpiu išgyveno visiškai naują, progresyvų ir kokybišką etapą. Žiūrint iš istorinės perspektyvos į Vilniaus krašto paveldą, galima įvertinti tarpukario paveldo apsaugos pareigūnų veiklą, jie sugebėjo išsaugoti vertybes, kurias šiandien išdidžiai vadiname Lietuvos paveldu. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: 1920-1939; Kultūros paveldas; Kultūros paveldo apsauga; Lenkijos paminklosaugos sistema; Paminklosauga; Vilniaus kraštas; 1920-1939; Cultural heritage; Cultural heritage preservation; Polish Heritage Preservation System; Protection of Heritage; Vilnius Region.

ENThere are very many countries in the world whose history contains political and state sovereignty change when the incorporated territory was run by the occupants' laws, whereas the government representatives and the activities of local organizations were based on a certain attitude and traditional ideas. Lithuanian history has also facts about the periods of incorporation. During the period 1920–1939, the present-day capital Vilnius with its surrounding territories was annexed by the neighbouring Poland and was treated as its part. This fact influenced the process of many spheres in society; this paper deals with the area of heritage protection. The analysis is focused on the real estate heritage and the Polish model of its protection, and putting it into practice in the Vilnius area. The author distances herself from the negative political assessment of the annexation fact, reviews the policy of the government for values and the issues the heritage protection traditions which had the decisive fact or in defining the motives and consequences of the model applied in that area. The heritage protection trend created by Poland for the Vilnius area became special. It brought not only novelties into practice, but also novelties in the concept and the experience of heritage protection. It brought the real estate heritage protection to a new level of its understanding, the creation of its legal basis and the appointment of a state official for the heritage protection.The two legal resolutions defining the integral protection of heritage not only were new to the Vilnius territory and Poland, but in its idea surpassed the Charter of Venice issued in Europe in 1964, which is most often referred to as the first official document defining the complex protection in heritage. The urban city structures, landscape, and the appreciation of nature's heritage became also a newtrend; it was not only declared, but also implemented by the activities of organizations and scientists, and later became a tradition. The real estate heritage protection in the Vilnius area during the Polish occupation experienced an upswing, particularly during the years of annexation. From the historical perspective, looking at the items in the Vilnius area today, we can appreciate the heritage protection officials of the interwar period, who managed to keep the values and contribute to the preservation of what we now proudly call the heritage of Lithuania. [text from author]