Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

LTStraipsnio išeities taškas – gyvenimą pasakojanti kūryba. Išryškinamas pirminis iš kalbinės sąmonės kylantis pa(si)pasakojimo impulsas, kol pasakojimo turinys nesukomplikuotas pasakojimo teorijomis ir kritine žiūra. Vis dar gyva iliuzija, kad turėtų būti tikras pasakojimas, natūralus, kylantis iš tikrų klausimų ir sąžiningų atsakymų, iš niekuo nepakeičiamo žmogaus buvimo. Kaip kūrėjai „pasakoriai“ minimi daug bendrumų turintys A. Žukauskas ir Č. Milošas. Nauja archeologinė medžiaga intensyvina baltų atminties linijas; puikūs, iškalbūs pasakojimai, bet reikia žodžių, kurie juos surištų. Literatūrinė pasaka pasakojimą savitai telkia ir vaizduotės, fantazijos galimybėmis. Straipsnyje aptariamas vienas įstabiausių tarsi vaikiško pasakojimo pavyzdžių Europos literatūroje – R. M. Rilkės „Pasakojimai apie gerąjį Dievą“. R. Granausko „Jaučio aukojime“ tebėra raiškiausia kalbinė alchemija, slaptas, uždaras procesas; nieko paaiškinančio, įvedančio ar išvedančio. Naujieji laikai turi daugiau siužetinių pasakojimų nei dainų, dainų galimybes perėmusi lyrika šiandien menkai teskaitoma. Jaunų poetų – I. Valantinaitės, A. Žagrakalytės – poezijos traukimasis į save – beveik programinis. Žmogiškųjų reikšmių varžytuves labiausiai laimi tekstai, kaip nors nurodantys į kitų tekstų buvimą, prasitęsimą, įgyjant kitas formas. Jei poetas tesiekia atstovauti tik sau pačiam, siaurina ir savo akiratį, ir savo kūrybos galimybes. Dabarties tekstai jei ir kreipiasi į kitą tekstą, tai ne į jį įsiklausydami, o ardydami, dekonstruodami. Silpnas, trūkinėjantis dabartinio pasakojimo ryšys su tradicija.Reikšminiai žodžiai: Formos; Literatūra; Literatūra; Literatūros antropologija; Pasakojimas; Poezija; Proza; Prozinio teksto poetika; Sąsajos; Šaknys; Forms; Literary anthropology; Literature; Lithuanian literature; Narration; Narration (story); Poetics of prosaic text; Poetry; Prose; Relations; Roots; Story.

ENThe starting point of the article is the life-narrating creative work. It points out the primal impulse to narrate arising from lingual consciousness before the content of the narrative is not yet complicated by narrative theories and critical thinking. There is still an illusion that the narrative should be authentic, natural, arising from true questions and honest answers, from the irreplaceable human existence. A. Žukauskas and C. Miłosz are referred to as narrators who have a lot in common. The new archaeological material gives more intensity to the Baltic memory; these are great, eloquent narratives which, though, lack in binding words. The literary fairy tales concentrate the narrative with their imaginative capacities. The article discusses one of the most striking examples of child-like narrative, i.e. “Stories of God” by R.M. Rilke. “Jaučio aukojimas” [Offering of an Ox] by R. Granauskas still features powerful linguistic alchemy, a covert, private process without any explanations, introductions or conclusions. The new times feature more story-based narratives than songs; lyrics that inherited the capabilities of songs are hardly read nowadays. The inner retreat in the poetry of young poets such as I. Valantinaitė or A. Žagrakalytė is almost canonical. The texts that somehow refer to the existence of other texts and their continuation by assuming other forms are the winners in the rivalry of human meanings. If poets choose to merely represent themselves, they reduce their horizons and creative capabilities. Modern texts usually refer to other texts without actually listening to them but rather destroying and deconstructing them. Relationship of the modern narrative to the tradition is weak and discontinuous.