Legal consequences for the infringement of the obligation to make a reference for a preliminary ruling under constitutional law

LTStraipsnio tikslas – išnagrinėti, kokios teisinės pasekmės nacionaliniams teismams nepateikus prejudicinio klausimo Europos Teisingumo Teismui gali kilti pagal konstitucinę teisę. Tai yra trečiasis straipsnis iš straipsnių ciklo „Teisinės pasekmės pažeidus pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo pagal ES, tarptautinę ir nacionalinę teisę“, kuriuo siekiama visapusiškai išanalizuoti, ar ES, nacionalinė ar tarptautinė teisė numato pareigą valstybei atlyginti žalą individui, jei jos nacionalinis teismas pažeidžia pareigą kreiptis prejudicinio sprendimo. Nors nei Vokietijos, nei Čekijos, nei Ispanijos konstitucijos tiesiogiai neįtvirtina asmens teisės reikalauti, kad nacionalinis teismas kreiptųsi prejudicinio sprendimo, ši teisė, kuri tiesiogiai siejasi su galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis prejudicinio sprendimo, laikoma sudedamąja teisės į teisingą teismą, garantuojamos kiekvienos minėtų valstybių konstitucijos, dalimi. Kadangi konstitucinių teismų funkcija yra konstitucingumo užtikrinimas, jie netikrina, ar nesikreipdamas prejudicinio sprendimo nacionalinis teismas nepažeidė SESV 267(3) straipsnyje įtvirtintos pareigos pagal ETT suformuluotus kriterijus. Priešingai, konstitucijos sergėtojai analizuoja, ar nesikreipdama nacionalinė teisminė institucija nepažeidė asmenų teisės į teisingą teismą, ir taiko specifinius praktikoje suformuluotus kriterijus. Vokietijos, Čekijos bei Ispanijos konstitucinių teismų praktikos analizė rodo, jog teisės į teisingą teismą pažeidimas galimas tik tuo atveju, jeigu nustatomas savavališkas galutinės instancijos teismo veikimas arba neveikimas.Vis dėlto veikimo ir neveikimo pobūdis, turintis įtakos pažeidimo buvimui, skiriasi. Vokietijoje ir Čekijoje teisė į teisingą teismą bus pažeista tik tuomet, jeigu bus nustatytas savavališkas pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo pažeidimas, tuo tarpu Ispanijos konstitucinis teismas teisės į teisingą teismą pažeidimą sieja su savavališku, aiškiai nepateisinamu ar galimai klaidingu materialinės nuostatos išaiškinimu, kuris suponuoja sprendimo nesikreipti prejudicinio sprendimo priėmimą. Priešingai nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kurioje vyrauja tendencija, jog tam, kad Europos Žmogaus Teisių Konvencija nebūtų pažeista, pakanka minimaliai argumentuoto sprendimo, konstitucinių teismų jurisprudencija liudija griežtesnių standartų egzistavimą. Nesikreipti į Teisingumo Teismą nusprendęs nacionalinis teismas privalo įvertinti ne tik visas bylos aplinkybes, bet Teisingumo Teismo praktiką bei jos galimą vystymąsi, taip pat priešingas nuomones bei kitų valstybių praktiką ir tinkamai pagrįsti atsisakymą. Lietuvos Konstitucinis Teismas neturi kompetencijos nagrinėti individualių konstitucinių skundų, taigi kol kas neturėjo galimybės suformuoti praktikos dėl pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą nesilaikymo. Vis dėlto, atsižvelgiant į EŽTT praktiką ir kitų valstybių konstitucinių teismų jurisprudenciją, manytina, kad Konstitucinis Teismas pareigą kreiptis prejudicinio sprendimo traktuos kaip vieną iš teisingo teismo garantijų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Europos Sąjungos teisė; Konstitucinis teismas; Nacionalinis teismas; Prejudicinis prendimas pagal valstybių konstitucinę teisę; Prejudicinis sprendimas; Teisinės pasekmės; Teisė į teisingą teismą; Valstybės atsakomybė; Constitutional court; European Union law; Infringement of constitutional law; Legal consequences; National court; Preliminary ruling; Right to a fair trial; State liability.

ENArticle deals with the question whether a state might be held liable for the infringement of constitutional law if its national court of last instance violates the obligation to make a reference for a preliminary ruling to the Court of Justice of the European Union under the conditions laid down in Article 267 of the Treaty on the Functioning of the European Union and developed in the case-law of the Court. Relying on the well-established practice of the European Court of Human Rights, which accepts that in theory an arbitrary decision not to refer a question for a preliminary ruling could infringe the right to a fair trial established in the ECHR, the author analyses whether constitutional courts of Germany, Czech Republic, Spain and Lithuania have elaborated the equivalent practice and if so, whether they have established any specific criteria that national courts are required to bring into play in order to substantiate the decision not to refer. [From the publication]