Serijinės technikos atšvaitai Zigmo Virkšo sonatoje klarnetui, arfai ir fortepijonui "Nakties labirintais nuklydus"

LTSerijinė technika – vienas iš dvidešimtojo amžiaus komponavimo metodų, savo laiku buvęs labai svarbus. Metodas atsirado XX a. pradžioje ir yra susijęs su A. Schoenberg‘o harmonijos teorija (1921 m.). Tačiau Lietuvoje serijinė technika plačiau paplito tik 1960-1970 m., Vytauto Barkausko, Vytauto Laurušo, Eduardo Balsio, Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus kūryboje. Daugelyje lietuviškų kompozicijų naudojama dodekafonija šiek tiek skiriasi nuo originalių dvylikagarsių eilių. Kompozitorių darbuose randami tik teorijos atšvaitai arba savitos technikos interpretacijos. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti Zigmo Virkšo sonata klarnetui, arfai ir fortepijonui „Nakties labirintais nuklydus“. Visos sonatos intonacinis šaltinis – 12-os nepasikartojančių garsų eilė f-b-d-h-e-dis-as-fis-a-cis-g-c. Klarneto partijoje ji plėtojama kaip serija. Jos pasirodo įvairiose transpozicijose keturiomis serijos formomis (originalas, retrogradas, inversija, inversijos retrogradas). Autorius šią seriją suskaido į įvairaus dydžio garsų grupes, dažnai jas kartodamas keletą kartų paeiliui. 12-os garsų eilės serijų arfos ir fortepijono partijoms nenaudojama, o laisvai plėtojamos tik jos charakteringos intonacijos. Ji naudojama tik klarneto partijai. Todėl šios sonatos laikyti serijine negalima. Nepaisant to, 12-os garsų eilės technika neabejotinai turėjo įtakos šiam kūriniui. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Dodekafonija; Dodekofonija; Eilė; Serija; Serijinė technika; Row; Series; Technique; Twelve-tone; Twelve-tone technique.

ENTwelve-tone technique as a method of composition was quite important in 20th century. The method itself has its beginning in the early 20th century and it was associated with Schoenberg's theory in 1921. However in Lithuania it was widely spread only in 1960's and 1970s in the compositions by Vytautas Barkauskas, Vytautas Laurušas, Eduardas Balsys, Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius. Many of Lithuanian compositions that present dodecaphony differ in some aspects from the twelve-tone technique manifested by its founders. Composers employ only some particular principles of the basic theory or present their own interpretation of it. The Sonata for Clarinet, Harp and Piano "In the Labyrinths of the Night" by Zigmas Virkšas may be an example of such interpretation. Sonata's intonation background is a twelve-note succession: f-b-d-h-e-dis-as-fis-a-cis-g-c. In the clarinet part this row is used a series. This series appears in four forms (prime, inversion, retrograde, retrograde-inversion) on various transpositional levels. The composer also uses segmentation of this series by often repeating the same segment few times. For harp and piano parts the composer uses this succession not as a series but as a source for variation, and elaborates its motives. Twelve-tone method of composition is applicable only to the clarinet part. That's why we cannot consider the sonata as a serial composition. Despite this, twelve-tone technique obviously influenced this composition greatly. [From the publication]