Savęs ir mokinio pažinimas - mokytojo autoriteto susidarymo sąlyga
LTAutorė straipsnyje pristato mokytojo savęs pažinimą, kuris 1918–1940 m. nepriklausomoje Lietuvoje buvo vienas iš tyrimų objektų. Taip pat akcentuojama, kad savianalizė yra mokinių ir mokytojų, o taip pat ir visų žmonių darnių tarpusavio santykių formavimosi pagrindas. Atkreipiamas dėmesys, jog mokytojas, pažindamas save ir mokinį, įgydavo svarų autoritetą. Ypatingai svarbu suvokti mokymo tikslą ir jį derinti prie mokinio pagrindinių savybių. Straipsnyje teigiama, kad nuo XX a. pabaigos mūsų krašto mokslininkai edukologai savo darbuose dažniausiai formuluoja tik mokinio pažinimą. Mokslininkės psichologės G. Butkienė ir A. Kepalaitė akcentuoja mokytojo profesijos specifiškumą, savitus ugdytojo požymius. Svarbiausia tai, kad mokytojas, suprasdamas save, supras ir savo mokinius. Tokio supratimo esmė – savo pedagoginio darbo analizė. Tokiu būdu mokytojas išsiaiškina savo stipriąsias ir silpnąsias savybes. Konstatuojama, kad ugdyme nepritampantis mokytojas, neturi autoriteto ir negali įtakoti mokinių. Tokį mokytoją vargina pedagoginis darbas. Pažymima, kad mokytojo profesija, jos savitumas lemia specifinių charakterio bruožų ugdymąsi. Atkreipiamas dėmesys, kad tikslinga tyrinėti mokytojo savęs pažinimo raidą. Autorė teigia, kad nepriklausomoje Lietuvoje tai buvo sprendžiama, kai buvo pradėta plėtoti eksperimentinė psichologija ir eksperimentinė pedagogika. Akcentuojama, kad mokytojo autoritetas pasireiškė tuo, kad jis gerai pažįsta save, savo mokinius ir sugeba nuteikti mokinius aktyviai veiklai.Reikšminiai žodžiai: Asmenybė; Autokritika; Autoritetas; Autoritetas, savęs pažinimas, pedagoginė branda, autokritika, asmenybė, savęs stebėjimas; Mokinio pažinimas; Pedagoginė branda; Savęs pažinimas; Authority; Auto-critique; Autocriticism; Educational maturity; Personality; Self-knowledge; Self-monitoring; Student's knowledge.
ENThe paper presents a teacher’s self-analysis that was one of the research objects in independent Lithuania in 1918–1940. It emphasises that a self-analysis is the basis for the formation of harmonious mutual relations of pupils and teachers as well as all people. A teacher who got to know himself/herself and a pupil would acquire a weighty authority. It is particularly important to understand the goal of teaching and adjust it with regard to the main properties of a pupil. The paper states that since the end of the 20th c. our education scientists have been mainly formulating the analysis of pupils in their studies. The psychologists Giedrė Butkienė and Albina Kepalaitė highlight the specific nature of the teacher’s profession and distinct features of an educator. Most important is that a teacher who understand himself/herself will equally understand his/her pupils. The essence of this understanding is the analysis of one’s pedagogical work. Thus a teacher identifies his/her strengths and weaknesses. A teacher who does not feel at home in his profession does not have authority and cannot exert influence on pupils. Such a teacher feels tired of pedagogical work. The teacher’s profession and its distinction determine the development of specific character traits. It should be noted that the development of a teacher’s self-analysis should be explored. The author states that in independent Lithuania it was solved after the start of the development of experimental psychology and experimental pedagogy. A teacher’s authority manifested in his/her good knowledge of himself/herself and the pupils and the ability to motivate pupils for active work.
