Dainos tapatybė ir kaita moderniojoje kultūroje

LTStraipsnyje aptariamas dainos tapatybės kitimas, remiantis konkrečia folklorine medžiaga, turima Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne. Tai Emilijos Zaukaitės-Kuzavinienės (1903-1992), mokytojos, prieš Antrąjį pasaulinį karą dirbusios mažame Lietuvos miestelyje, rinkiniai ir įrašai, aprėpiantys jos šeimos kelių kartų dainavimo istoriją (jos pačios užrašytą 1934 m. ir į plokšteles pimąsyk įdainuotą 1936 m.) iki šių dienų. Jai mirus, dainos buvo ir yra perduodamos jos dukters ir vaikaičių, dalyvaujančių šiuolaikiniame folklorinių ansamblių judėjime. Straipsnio autorė prieina prie šių išvadų: žodinėje tradicijoje dainos tapatybės pagrindą sudarė bent iš principo identiškas jos kartojimas, kai toks pat mokė tokį patį tokiomis pačiomis sąlygomis ir tuo būdu kūrinys be pakitimų buvo perduodamas iš kartos į kartą. Visai kas kita matyti išnagrinėjus fiksuotus duomenis apie dainų atlikėjų veiklą. Čia nuo pat pradžių dainos užrašyme ir jos sklaidoje dalyvauja folkloro teorijos išmanymas, ir folkloristika tampa pačios folkloro gyvybės pagrindu. Palyginti su tradicine kultūra, viskas apsiverčia aukštyn kojomis: folkloras gimsta iš folkloristikos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Daina; Dainos; Kaita; Liaudies dainos; Lietuvių folkloras; Tautosaka; Modernioji kultūra; Tapatybė; Change; Folk song; Identity; Lithuania; Lithuanian folklore; Modern culture; Song; Songs.

ENOn the grounds of certain folklore materials, preserved in the Archives of Lithuanian Folklore, the author discusses shifting notion of the folk song identity. These materials include collections and recordings by Emilija Zaukaitė-Kuzavinienė (1903-1992), who worked as a teacher in a small Lithuanian town before the World War II, reflecting the folk singing history in several generations of her family (first written down by herself in 1934 and phonograph recorded in 1936). After her passing away, her daughter and her grandchildren, participating in the movement of the modem folklore ensembles, have further transmitted the songs. The author of the article draws several conclusions. In the oral tradition, the notion of the song identity rested upon its essentially similar repetition, when the like learned from the like on basically the same terms, and thus the piece was transmitted unscathed from one generation to another. Yet totally different picture emerges upon examining the activities of the folk song performers. Here the presence of the learned folklore theory can be felt from the very beginning in the folk song recording and dissemination process, thus making folklore studies into the life source of the folklore itself. The whole situation turns upside down if compared to the traditional culture: folklore is born of folkloristics. [From the publication]