Veliuonos raudos XIX ir XX amžiuje

LTStraipsnyje lyginamos XIX a. viduryje Antano Juškos užrašytos ir dviejose XX a. įvykusiose tautosakos rinkimo ekspedicijose (1968 ir 1994 m.) užfiksuotos laidotuvių raudos. Taikant tipologinį bei diachroninį metodus, apžvelgiami raudų poetinio teksto kūrimo principai bei tradiciniai motyvai. Vieni jų lieka nepakitę daugiau nei šimtmetį, kiti menksta ir išnyksta, dar kiti tampa atspara pajuokai. Darbe komentuojamos Veliuonos apylinkių raudų melodijos. Apibendrinant veliuoniškių raudų, užrašytų XIX ir XX a., motyvų kaitą atsakoma į keletą esminių klausimų: Kas raudose kinta? Kas išnyksta? Kas išlieka? Visų pirma pastebimas meninės kalbos paprastėjimas, metaforinės raiškos keitimas tiesiogine, tradicinės pakilios raudų kalbos suaktualinimas. Tradiciniai raudų motyvai imami parodijuoti, motyvai trumpėja. Išnykusių nepaprastai raiškių meniškų motyvų sąrašas būtų netrumpas. Jame atsidurtų tai, kas reprezentuoja XIX a. raudas – motyvai, kuriuose mirusysis tarsi įvesdinamas į anapusinę bendruomenę. Atsiranda ir naujovių. Tai buitiniai intarpai ir tiesioginis atpasakojimas to, kas vyksta. Veliuonoje iki pat 1968 m. tradiciniai raudų motyvai išlieka – šiek tiek pakitę, tačiau lengvai atpažįstami. Sulyginus A. Juškos ir 1968 m. užrašytas raudas ir net konstatavus, jog dalis pačių ryškiausių motyvų yra išnykę, drąsiai galima teigti, kad čia yra tos pačios veliuoniškių raudos. Tuo tarpu 1994 m. įrašai byloja visai ką kita: raudos čia jau išnyko, palikusios nežymų pėdsaką.Reikšminiai žodžiai: Antanas Juška; Laidotuvių raudos; Tautosaka; Raudos; Raudų motyvai; Veliuona; Antanas Juška; Funeral lamentations; Lamentations; Laments motives; Lithuania; Lithuanian folklore; Veliuona.

ENFuneral lamentations recorded around the township of Veliuona in the middle of the 19th century by Antanas Juška and those recorded during two extensive fieldwork sessions taking place in 1968 and 1994, fall under comparison in this article. By use of typological and diachronical methods, principles of the lamentations' textual poetics and their traditional motifs are examined. Similar attempts and observations by some foreign researchers, noting close thematical and semantical proximity of these motifs and means of expression in the lamentations of the eastern Slavs and Lithuanians, even in those of some Finno-Ugric peoples, encouraged the author to undertake registering the entirety of the motifs used in Lithuanian funeral lamentations and examining their typical features. After investigating 1000 of Lithuanian funeral lamentations from different regions, roughly 80 motifs were segregated, falling into 11 thematic groups. On the grounds of this register, the author attempts to reveal changes of the traditional Veliuona lamentation motifs. Part of them remains stable, others wane out and disappear, and still others resist derision. Veliuona lamentations recorded in 1968 had sufficiently preserved their traditional form, although there were only 15 of them recorded altogether (against 25 recorded in the 19th century), and in 1994 just 3 small fragments were found. Yet even these remnants were reflections rather than parodies of the traditional, centuries-old lamentation motifs. The author of the article goes on to present short comments upon the melodies of lamentations from this region. [text from author]