Lopšinių ir žaidinimų terapinė vertė

LTStraipsnio objektas – tradicinis vaikų folkloras, jo terapiniai aspektai. Į lopšinių, dainelių ir vaikų žaidinimų tekstus ir jų atlikimo situacijas žiūrima šiuolaikinės psichoterapijos požiūriu, vertinama, kiek tradicinė tautosaka vaikams buvo tinkama ir yra taikytina kaip psichoterapinė ir ugdomoji priemonė. Folkloras tiek anksčiau, tiek dabar padeda suteikti emocinį komfortą, kuris yra labai svarbus mažamečiui. Vaikų folkloro terapinė vertė atsiskleidžia šiais aspektais: 1) dainos patenkina mažo vaiko emocinius, intelektinius, psichofizinius poreikius; 2) deramu būdu formuoja vaiko santykį su aplinkiniais ir aplinka, jam padedama lengviau adaptuotis. Anksčiau dainuojama žodinė kūryba taip pat buvo, o su išlygomis ir tebėra pirmasis vaiko susidūrimas su fantazijos ir kūrybos pasauliu. Mažyliams skirtose lopšinėse, dainelėse ir žaidinimuose galima tikėtis rasti tradicinius būdus, kuriais buvo raminami, guodžiami, linksminami ir ugdomi patys mažiausieji. Vaikų folkloro atlikimo situacijos ir pats turinys yra tarsi vienas svarbiausių motinos ir vaiko prieraišumo diskursų. Šiame darbe plačiau analizuojamos suaugusiųjų kurtos dainelės patiems mažiausiems vaikams – iki trejų, ketverių metų amžiaus. Apibendrinant konstatuojama, kad lopšinės, žaidinimai ir dainelės šiuolaikiniu psichoterapiniu požiūriu vaikams išskirtinai tinkamos. Jos stiprina vaiko saugumo pojūtį, padeda suvokti savo emocijas, taikytis su frustracijomis, moko etiško ir palankaus santykio su aplinka ir atitinka mažamečių suvokimo galimybes.Reikšminiai žodžiai: Folkloro terapija; Lietuvių folkloras; Lopšinė; Lopšinės ir žaidinimai; Mama ir vaikas; Terapinė vertė; Žaidinimas; Games; Lithuanian foklore; Lithuanian folklore; Lullabies; Lullabies and games; Therapeutic value.

ENThe subject of analysis in this article embraces the part of Lithuanian folksongs meant for the small children. It basically consists of the lullabies and playful games, by which children are soothed, put to sleep, or cheered up. Beside its narrow applied functions, this part of folklore also develops the children's ear for the music, their imagination, doubtlessly performing an important psychotherapeutic function as well. The latter is in the focus of analysis of this article, being discussed on the grounds of the works by the psychotherapists dealing with the art as a transitional object (Donald Woods Winnicott) and the children's anxiety (Louise Reid), as well as the general psychology of children. According to the author, in the traditional Lithuanian rural society, singing for the small children was among the chief means of providing them with a sense of security and psychological comfort, which used to preserve its therapeutic value in the course of their entire life, as repeatedly noted by the folk singers. By analyzing numerous texts and the performing situations, as well as the personal observations and memoirs of the folk singers, the author elucidates the role played by this kind of folklore as an effective means of therapy, capable of enhancing the child's sense of security and aiding his/her adaptation in the surroundings. Thanks to these qualities, the traditional children's folklore maintains its great value as means of communication between the child and his/her mother even nowadays. [text from author]