Deminutyvų vaidmuo stiliaus figūrose

LTKaip ir kiti daiktavardžiai, deminutyvai yra vartojami stiliaus figūroms sudaryti. Atsižvelgiant į deminutyvų svarbą semantinėms, sintaksinėms ir darybinėms figūroms, jos skirstomos į tris grupes: 1) figūros, kurioms deminutyvas yra kaip reikšminė ašis; 2) figūros, kuriose deminutyvas kartais yra svarbesnis už nedeminutyvinį daiktavardį; 3) figūros, kurioms deminutyvo ir nedeminutyvo reikšmė yra tolygi. Kuriant pirmos grupės figūras – litotę, hiperbolę, ironiją ir laipsniavimą – deminutyvo pakeitimas kitu žodžiu yra sunkiai įmanomas, nes šios figūros remiasi savitomis deminutyvų darybos galimybėmis (skirtingų priesagų prijungimas prie tos pačios šaknies; keliapakopių vedinių sudarymas) ir jų darybinėmis (mažumo, malonumo) bei kontekstinėmis (didinamoji, ironijos) reikšmėmis. Palyginimui, metaforai, įasmeninimui, perifrazei, sintaksiniam paralelizmui, antitezei, korekcijai ir diaforai yra būdingas aiškus arba paslėptas lyginimas. Tais atvejais, kai lyginama su objektu, pavadintu deminutyvu, ne tik atskleidžiama deminutyvo reikšmė, bet ir aktualizuojamos jo funkcijos. Stiliaus figūrai suteikiama papildomų prasmių. Trečios grupės figūros (metonimija, pleonazmas, stilistinė inversija, kartojimas, išvardijimas, retorinės figūros, darybinės figūros) yra vienodai įtaigios, sukurtos ir su deminutyvais, ir su nedeminutyviniais daiktavardžiais. Deminutyvus pakeitus jų pamatiniais žodžiais, kiek pasikeičia konteksto emocinis atspalvis, bet pati stiliaus figūra išlieka nepakitusi. Deminutyvai yra viena kalbos priemonių, gausiai ir tikslingai vartojamų kurti stiliaus figūroms. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Deminutyvai; Stiliaus figūros; Vertinamoji funkcija; Tikslinamoji funkcija; Diminutives; Stylistic figures; Appreciable function; Revisable function.

ENDiminutives, the same way as other nouns, are used for formation of stylistic figures. The article deals with the diminutives found in semantic, syntactic and compositional figures. According to the significance of the diminutives for those figures, they are divided into three groups: 1) figures where the diminutive is one of the central components; 2) figures where the diminutive is sometimes more important than the non-diminutive noun; 3) figures where the significance of the diminutive and non-diminutive nouns is equivalent. In the figures of the first group – litotes, hyperbola, irony, and various degrees of comparison – the replacement of a diminutive by other noun is hardly possible because the figures themselves depend on the composition of diminutives (the affixation of different suffixes to the same root of the word; the composition of derivatives with several suffixes), on their compositional (smallness, delight) and contextual (multiplicative, irony) meanings. In comparison, a clear or hidden collation is typical of metaphor, personification, paraphrase, syntactic parallelism, antithesis, correction and diaphora. In such cases, when the object is being compared with a thing, phenomenon, denominated by a diminutive, not only the meaning of the diminutive is revealed, but its functions are actualized, too. Thus the stylistic figure assumes additional meanings. The figures of the third group (metonymy, pleonasm, stylistic inversion, repetition, enumeration, figures of speech and compositional figures) are equally suggestive whether composed with diminutives or non-diminutive nouns. If diminutives are replaced by their underlying words, the emotional shade o a wider context is slightly transfigured, but the figure itself remains unchanged. Thus diminutives are the one of the implements of the language that are abundantly and purposefully used for creating stylistic figures. [From the publication]