Vlado Šlaito poezijos paralelės

LTKnygoje siekiama apibendrinti aiškius Vlado Šlaito nuopelnus modernėjančiai lietuvių poezijai. Studijoje papasakojama Šlaito biografija, išsamiai aptariamas jo poetinis palikimas ir kartu ieškoma atsakymų į platesnius klausimus – poezijos proziškėjimo prielaidas, literatūrinių įtakų svarbą, poetinio eksperimento autentiką. Šlaitas buvo ganėtinai uždaras poetas, atsiribojęs nuo savo amžininkų egzodo žmonių, menkai tesilaikęs tuometinės kūrėjų generacijos sukurtų tradicijų. Šlaitas išleido dešimt poezijos knygų ir poezijos rinktinę. Besijausdamas esąs „poezijos princas“ jis galėjo sau leisti kurti savaip, kitaip nei įprasta, paklusdamas savo valiai, o ne tuometinėms literatūrinėms tendencijoms. Šlaito poetinį talentą pripažino visi to meto vertintojai poezijoje ieškoję tradiciškai suprantamų tikros poezijos bruožų – daugiaprasmių frazių, įdomesnių metaforų, švelnių intonacijų ir lietuvių lyrikai būdingų sentimentalokų gaidų. Kritikų neišspręsta problema – Šlaito nepritapimas prie literatūrologų apibrėžtų ar natūraliai susiklosčiusių poetinių mokyklų. Lakoniškumo, taigi netikėtumo efektas, XX a. viduryje žavėjęs poezijos vertintojus, dabar tampa neveiksmingas, todėl studijoje siekiama naujai pažvelgti į poeto kūrybą. Šlaitiško eilėraščio įtaiga slypi išgrynintame, natūraliame paprastume. Dažnas šlaitiškas eilėraštis – ištisa istorija, turinti menamą moralą. Daiktas, būsena, pojūtis Šlaito kūryboje išgryninami, išdidinami, ištraukiami iš kasdienybės begalybės ir „išpreparuojami“ kiekvienas atskirai; sureikšminama buitis, poetiniuose tekstuose įgavusi metafizikos prieskonį.Reikšminiai žodžiai: Išeivija; Išeivijos literatūra; Komparatyvistika; Poetinė įtaka; Poezija; Vladas Šlaitas; Comparatives; Exodus; Literature in exile; Poetic influence; Poetry; Vladas Šlaitas.

ENThe book attempts to summarise the evident merits of Vladas Šlaitas to modernising Lithuanian poetry. The study presents Šlaitas’ biography, exhaustively discusses his poetic heritage and searches for answers to wider questions: the preconditions for poetry to become prose-like, the importance of literary influences, and authenticity of poetic experiment. Šlaitas was a rather reserved poet, disassociated from his contemporary exodus people, and he hardly followed traditions created by the contemporary generation of creators. He published ten poetry books and a collection of poems. Feeling as a “prince of poetry”, he could afford creating in a distinctive manner, unlike others, following his own will rather than contemporary literary trends. Šlaitas’ poetical talent was acknowledged by all contemporary critics who searched for traditional features of real poetry: polysemous phrases, more interesting metaphors, soft intonations and sentimental notes typical of Lithuanian lyrics. The critics failed to solve the problem of non-adaptation of Šlaitas to poetic schools that were defined by literary scientists or were naturally formed. The effect of laconic, hence unexpected, style which was admired by poetry critics in the mid-20th c. has currently become ineffective; therefore, the study aims to take a new look at the poet’s works. Suggestion of Šlaitas’ poems is hidden in purified and natural simplicity. Most of his poems tell a story and have a moral. A thing, state and sense are purified, amplified in Šlaitas’ works; they are taken out from the everyday infinity and “prepared” each individually; common everyday life that acquires a zest of metaphysics in poetical texts is given prominence.