Rūko upėse : recenzija

LTRecenzijoje aptariamas Romualdo Granausko romanas „Rūkas virš slėnių“. Pasakojimą, kurio pagrindinė ašis kaimo mokytojų sūnaus, miestelio fotografo Jono Vyniauto gyvenimas, sudaro šešios dalys, kuriose vaizduojamas keturių kartų likimas. Aiškiausios romano istorinio laiko padalos: tarpukario Lietuva, kai iš Amerikos grįžęs viengungis Petrošius pastato Nausodės kaimui mokyklą ir pakviečia du jaunus mokytojus; vokiečių ir rusų okupacijos metai, kai Vyniautienė lieka su mažuoju Vyniautu ant rankų, vyrui pasitraukus partizanauti į miškus; tarybinės Lietuvos metai, apimantys Jono Vyniauto jaunystę ir gyvenimą beveik iki pensijos; nepriklausomybės atkūrimas (Vyniautas randa motiną, sukniubusią prie radijo imtuvo ir vyro nuotraukos); ir keleri metai po jos – iki Vyniauto mirties. Taip romane perskaitomas ir platesnis šalies istorijos kontekstas, bet ne tiesiogiai, o iš paskirų ženklų: keičiasi laikai – keičiasi mokyklos klasėse kabantys portretai, valdžios atstovai, kolektyvizacijos metais nyksta Nausodės kaimas, jo topografija blunka dėl melioracijos. Romano pasakojimas pateikiamas objektyvaus trečiojo, viską matančio, žinančio ir lėtai, ramiai išsakančio, akimis. Tačiau nepastebimai šis „objektyvus“ pasakotojo balsas ima ir pasikeičia Jono Vyniauto vidiniu monologu, bendri svarstymai apie žmogaus būtį ir likimą tampa mintimis apie konkretų – savo gyvenimą. Pasakotojas visąlaik pateikia paskirų užuominų apie veikėjų ateitį, keičia žiūros perspektyvas, taip žadindamas skaitytojo smalsumą ir kartu struktūruodamas tekstą. Šiuo požiūriu R. Granauskas yra modernios prozos meistras.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių romanas; Paprastumas; Romanas; Romualdas Granauskas; Tradiciškumas; XXI a. literatūra; Conventionalism; Literature of the 21st century; Lithuanian novel; Novel; Romualdas Granauskas; Simplicity.