Pozityvizmo pabaiga, arba Apie nemeilę literatūros teorijoms

LTPoleminiame straipsnyje kvestionuojamas lietuvių literatūros kritikoje įsivyravęs skepsis teorijoms ir postmodernizmo kaip blogybės kritika, nemeilė postmodernių teorijų peršamam interpretaciniam liberalizmui. Nemeilę literatūros teorijoms lietuvių literatūrologijoje autorė sieja su negatyvių sovietmečio patirčių joje inercija ir patirtų traumų pasekmėmis. Pažymima, kad lietuvių literatūrologai, net deklaruojantys savo estetinių būsenų ir vertinimų intuityvų įžvalgumą, mąsto ir dirba vadinamojo „didžiojo pasakojimo" pozityvistiniuose gniaužtuose, kuris autorės laikomas jų darbų didžiausiu prieštaravimu, silpniausia vieta ir net teorinio nihilizmo paradoksu. Konstatuojama, kad tarp lietuvių literatūrologų vis dar yra įsitvirtinęs „didysis pasakojimas" su visomis savo privilegijomis - teberašomos fundamentalios nacionalinės istorijos, dominuoja literatūrinių žanrų ir stilių ar atskirų literatūros periodų bei tendencijų istoriniai tyrimai, monografiniai rašytojų kūrybos aprašai, universitetuose įsitvirtinęs chronologinis literatūros istorijos dėstymas. Straipsnyje pažymima būtinybė literatūrologams mokytis jiems neįprasto ir nelengvo kalbėjimo konkretumo ir sąžiningumo, stengiantis kuo tiksliau apsibrėžti savo poziciją, vartojamas sąvokas, tiriamąjį objektą ir adresatą. Pagalbine tokio mokymosi medžiaga autorė ir laiko šiuolaikines teorijas, kurios leistų iš romantizmo paveldėtą apologetinį nacionalinės literatūros vertinimą pakeisti kritiškuoju, o savo pasakojimus pamatyti kaip interpretacijas, neturinčias imperatyvinės prigimties.Reikšminiai žodžiai: Didysis pasakojimas; Literatūra; Literatūros kritika; Literatūros teorija; Postmodernizmas; Pozityvizmas; Šiuolaikinė lietuvių literatūrologija; Contemporary Lithuanian literary criticism; Literary Criticism; Literary Theory; Lithuanian Literature; Metanarrative; Positivism; Postmodernism.

ENA polemic paper questions scepticism with regard to theories that prevailed in Lithuanian literary criticism and criticism of post-modernism as evil, as well as a dislike for interpretative liberalism pushed by post-modern theories. The author relates a dislike for literary theories in Lithuanian literary science to the inertia of negative experiences of the Soviet period and the outcomes of traumas suffered. Lithuanian literary scientists, even when declaring the intuitive insight of their aesthetic states and evaluations, think and work in the positivist grip of the so-called “master narrative” which the author considers to be the greatest contradiction of their works, the weakness and even the paradox of theoretical nihilism. The “master narrative” is still established among Lithuanian literary scientists with all its privileges: fundamental nationalist histories are still being written; the historical research of literary genres and styles or individual literary periods and trends, and monograph descriptions of writers’ works dominate; chronological instruction of the history of literature is established in universities. The paper points out the necessity for literary scientists to learn concreteness and fairness of talking, which is unusual for them, trying to define their position, used notions, research object and addressee as precisely as possible. The author considers modern theories to be the auxiliary study material; they will allow changing the apologetic evaluation of national literature inherited from Romanticism to critical evaluation and to see one’s narratives as interpretations without imperative character.