Regionų plėtros teorijos plėtotės planų rengimo kontekste

LTDabar vykstantys pokyčiai Lietuvoje iš esmės nulemti eurointegracijos uždavinių. Be to, Lietuvai prieinami kai kurie struktūriniai ES fondai, todėl iškilo poreikis kurti, sistemingai planuoti regionų plėtotės strategijas, kuriose atsispindėtų realūs atskirų regionų sričių poreikiai. Tiesioginius regionų plėtotės uždavinius sprendžia apskričių administracijos, savivaldybių padaliniai, prekybos, pramonės ir amatų bei žemės ūkio rūmai, universitetai ir kitos organizacijos. Straipsnio tikslas – aptarti regionų plėtros teorijas, atskleidžiant esminius plėtotės principus regionų plėtros planų rengimo kontekste. Pagrindinis regioninės politikos tikslas yra ne regionų, kurių skirtingas išsivystymo lygis, išlyginimas, o parama tolydžiai regionų plėtrai. Nėra universalios regionų plėtros teorijos, todėl siekiant pagrįsti regionų plėtrą reikėtų derinti kelias konkrečiu atveju tinkamas. Kiekvienas regionas gali sukurti tiek savo unikalų plėtotės planą, tiek remtis kitų sukurtais. Parengti atskirų regionų plėtros planai remiasi specialistų nuomonėmis bei įvairias veiklos sritis apibūdinančiais faktiniais statistiniais duomenimis (vienintelė Šiaulių apskritis rėmėsi regionų gyventojų nuomonių tyrimo rezultatais). Atlikus nestruktūrizuotą, kompiuterinę (elektroniniu paštu) visų Lietuvos apskričių regioninės plėtros departamentų vyr. specialistų apklausą, paaiškėjo, kad nė viena apskritis neatliko regiono gyventojų (bendruomenės) apklausos, nors ją rekomenduoja regionų plėtros planų rengimo metodika.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos regionai; Regionas; Regioninė plėtra; Regioninės plėtros planas; Regiono politika; Regiono politikos formavimas; Regionų plėtra; Regionų plėtros planavimas; Regionų plėtros teorijos; Teorijos; Forming regional policy; Lithuanian districts; Region; Regional development; Regional development plan; Regional development planning; Regional policy; Theories of regional development; Theory.

ENIdeas of the Englightenment were shaping a new way of thinking in the society of the Polish-Lithuanian state. An attempt was felt to concilidate tradition with modern thought. The activities of Ksaveras Bogušas can be seen in the light of this context. He was educated in a society which was already shaped by the ideas of the Englightenment. His activities in an organization of intellectuals in Vilnius also contributed to his growth. The years 1792-1794 saw the culmination of his active work when he participated in the movement for the Constitution of May 1791. Later Bogušas became a member of the Warsaw Science Circle. In his work, Bogušas, like the majority of the intellectuals of the Englightenment, tried to formulate the principles of society reform. One of his main concerns was the emancipation of peasants. In his opinion, peasants lack education and should be under the guardianship of the nobility. Thus, they should not be granted all civil rights. The noble estates should be reformed, he claimed, the Jews should be the rightful citizens of the country. Yet his views on the position of women remained traditional and reflected the attitudes of those times. In his works devoted to Lithuania, Bogušas favours the traditional values of the citizenship of the Grand Dutch of Lithuania. His ethical values were entrenched by Catholic attitudes. [From the publication]

• Politikos mokslai / Political sciences
• Vadyba / Management
• Ekonomika / Economics