Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK'o) santykiai 1950-1955 m.

LTLietuvai 1940 m. netekus nepriklausomybės, Vakaruose aktyviai į valstybės laisvinimo veiklą įsitraukė dvi pagrindinės lietuvių išeivijos politinės grupės – Lietuvos diplomatinė tarnyba su S. Lozoraičiu priešakyje ir VLIK'as. Tačiau tarpusavio bendradarbiavimas nebuvo nei solidarus, nei glaudus, dažnai viršų imdavo siekis dominuoti ar iškilę principiniai nesutarimai. VLIK'as, save laikęs svarbiausia pasipriešinimo organizacija, siekė politinio monopolio tarp lietuvių politinės išeivijos, tuo sukeldamas pasiuntinių, ypač S. Lozoraičio, nepasitenkinimą ir pasipriešinimą. Galima teigti, kad pagrindinės tarp S. Lozoraičio ir VLIK'o kilusių nesutarimų priežastys buvo šios: iš vienos pusės – J. Urbšio telegrama, kurioje S. Lozoraitis, nors ir sugestyviai, vis dėlto paskiriamas diplomatijos šefu, bei „Kybartų aktai“, sukėlę nemažą politinį atgarsį VLIKe; iš kitos pusės – VLIK'o pretenzijos vykdyti Seimo ir Vyriausybės funkcijas bei siekimas sau subordinuoti tebeatliekančius diplomatines pareigas pasiuntinius. Po 1950 m. Romoje įvykusių pasitarimų į S. Lozoraičio ir VLIK'o „žaidimą“ įsitraukė Vakarų žvalgybos, kurios buvo suinteresuotos, kad lietuvių išeivijos politinės jėgos veiktų vieningai. Nors Vakarų žvalgybų įtaka lietuvių išeivijai yra neabejotina, tačiau S. Lozoraičio ir VLIK'o ryšiai su „Nora“ ir „Monika“ ir jų galima įtaka lietuvių politinių centrų tarpusavio santykiams vertintina ypač atsargiai nes JAV ir Didžiosios Britanijos saugumo pokario archyvai kol kas nėra prieinami tyrinėtojui.Reikšminiai žodžiai: Jungtinės Amerikos Valstijos (United States of America; JAV; USA); Lietuvos Rezistencinė santarvė; Lietuvos diplomatija; Lietuvos diplomatinė tarnyba; Lietuvos pasipriešinimas; Stasys Lozoraitis; Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK); For the Liberation of Lithuania (VLIK); Lithuanian Diplomatic; Lithuanian Rasistance; Lithuanian Resistance Concord; Lithuanian diplomatic service; Stasys Lozoraitis; Supreme Committee; Unitet States of America.

ENWhen Lithuania lost independence in 1940, two main politically active groups of Lithuanian emigrants – the diplomatic corps of Lithuania with S. Lozoraitis at front and the Supreme Committee for the Liberation of Lithuania (VLIK) in the West have actively engaged in the state liberation activities. However, mutual cooperation was neither standing together nor close, often striving for domination or principal disagreements would prevail. VLIK, which considered itself to be a leading resistance organization, aspired after political monopoly among the politically active groups of Lithuanian emigrants, thus arousing discontent and resistance of emissaries, especially of S. Lozoraitis. It can be stated that the main reasons of conflict between S. Lozoraitis and VLIK were J. Urbšys’ telegram, though suggestively, but still appointing S. Lozoraitis as a Chief Diplomat, as well as Kybartai Acts, which elicited considerable political response in VLIK, on one side; VLIK’s reclamation to perform the functions of the Seimas and the Government as well as an ambition to subordinate the emissaries, who were still doing diplomatic duties, on the other side. After the meetings, which took place in Rome in 1950, the Western intelligence services, which were concerned that the political forces of Lithuanian emigrants acted with one accord, have engaged in S. Lozoraitis’ and VLIK’s “game”. Though influence of the Western intelligence services on the Lithuanian emigrants is undisputed, S. Lozoraitis’ and VLIK’s relations with “Nora” and “Monika” as well as their potential influence on the relationship among Lithuanian political centers are judged with extraordinary care, since the postwar archives of the US and British security are thus far unavailable for a researcher.