Ruch oporu na Litwie i metody jego działalnosci w latach 1944-1956

LTIš trijų Baltijos šalių intensyviausio ir skaitlingiausio pasipriešinimą Sovietų Sąjungos okupacinė valdžia sulaukė Lietuvoje. Lietuviai vyrai stojo į kovą prieš okupantus ne tiek paskatinti pastarųjų kruvinų represijų, kiek tikėdamiesi, kad neužilgo bus atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Partizaninę kovą galima suskirstyti į tris laikotarpius, kuriems būdingi skirtingi kovų mastai bei taktikos. Pirmajame kovų etape (1944–1946 m.) abi pusės panaudojo daugiausia išteklių ir jėgų. Šiuo laikotarpiu partizanų veikla buvo sutelkta į trukdymą okupantams kurti civilinės valdžios organus. Antrajame laikotarpyje (1946 – 1948 m.) buvo sumažintos okupantų karinės pajėgos šalyje, menko ir kovojančių partizanų skaičius, keitėsi jų kovos taktika – kovotojai telkėsi į mažesnius vienetus. Trečiajame laikotarpyje (1949–1953 m.) partizanų skaičius sumažėjo dar ženkliau – nuo 2000, veikusių antruoju laikotarpiu, iki 200 vyrų. Nors už Lietuvos laisvę kovoję vyrai gyveno bei kovėsi ekstremaliomis sąlygomis, jie išlaikė griežtą vertybių hierarchiją, bei tikėjimą, kad patriotizmas ir tautos susitelkimas yra jėgos, kuriomis galima įveikti okupantą.Reikšminiai žodžiai: Pasipriešinimo judėjimas; Rezistencija; NKVD; Okupacija; Lietuvos Laisvės Armija; Stribai; Partizanai.

ENOut of the three Baltic States Lithuania gave the most intensive and numerous resistance to the occupational authorities of the Soviet Union. Lithuanian men joined the battle against the occupants not only urged by their bloody repressions, but also in hope for reinstatement of the independence of Lithuania. The freedom fight warfare can be divided into three stages, characterizing with different scopes and tactics of struggle. During the first stage (1944–1946) both sides used most power and resources. During the period the freedom fighter activities were focused on prevention of the creation of the occupants’ civil authorities. During the second stage (1946 – 1948) the occupants’ troops on the territory of the country were reduced, however, the number of fighting freedom fighters also decreased, therefore their tactics underwent changes – the fighters amassed to smaller units. During the third stage (1949–1953) the number of freedom fighters reduced even further – from 2000, active during the second stage down to 200 men. Although the men, who fought for freedom of Lithuania lived and fought in extreme conditions, they retained a strict hierarchy of values and kept the faith that their patriotism and cohesion of the nation are the forces to overcome the occupant.