Dėl teisinių santykių, susiklostančių vykdant viešųjų pirkimų procedūras, kvalifikavimo

LTStraipsnyje nagrinėjami antologijos „Tremtinio Lietuva" eilėraščiai kaip kolektyvinės sąmonės išraiška. Antologijoje ryškiai atsispindi savo „kitoniškumo", „svetimumo" suvokimas. Svetimo, svetimumo samprata siejama ne su etniniais žmogaus požymiais, o su jo socialinėmis bei moralinėmis savybėmis. Svetimi tie, kurie patys smurtauja ar padeda smurtauti. Savi - visi tie, kurie atsidūrė bėdoje. Svetima poetams ir aplinka: Sibiras, lageriai, taiga, amžinas įšalas, stepė ir pan. Ši aplinka suvokiama kaip opozicija gimtajam kraštui ir vertinama neigiamai. Jai apibūdinti vartojami emociniai epitetai bei kiti predikatai, turintys nacionalinę konotaciją. Vėliau rašytuose eilėraščiuose riba tarp „mes“ ir, jie“, „sava“ ir „svetima“ tampa nebe tokia ryški. [Iš leidinio]